Istorija

Mokykla pastatyta Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis 1929–1930 metais.

Pastatą projektavo architektas inžinierius Stefanas Zarembskis. Mokykla buvo pavadinta Bendrų pradinių mokyklų rūmais. Ją sudarė dvi pagrindinės mokyklos. Pirmoji – generolo L. Želigovskio berniukų mokykla, antroji – V. Sirokomlės mergaičių mokykla. Antrojo pasaulinio karo metais mokyklos patalpose buvo įkurta karo ligoninė. 1944-1971 m. pastate veikė 5-oji vidurinė mokykla. 1972 m. įsikūrė Vilniaus 22-osios vidurinės mokyklos pradinės klasės.

1973 m. šiame pastate darbą pradėjo pirmoji aštuonmetė mokykla, 1978 m. ji pavadinta Vilniaus 18-ąja vidurine.

1983 m. mokyklos patalpos prasiplėtė III korpuso priestatu. Tais pačiais metais mokykloje įvestas sustiprintas anglų kalbos mokymas. 1990 m. mokyklai perduotas dar vienas pastatas – IV korpusas.

1996 m. mokykla pavadinta Antakalnio vidurine.

2012 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr. 1-1551 reorganizuota į Vilniaus Antakalnio gimnaziją ir Vilniaus Antakalnio progimnaziją.

Progimnazija įsteigta gimnazijos ir kaimyninės rusų ir lenkų vidurinės mokyklos pastate fiziškai jai nesuteikiant patalpų pagal panaudą. Todėl progimnazija neturi ugdymo aplinkos etatų, o mokiniai bei pedagogai priversti vaikščioti po tris skirtingus pastatus (Antakalnio g. 29, 31 ir 33) ištisus mokslo metus. Nepaisant to mokykla vis tiek sėkmingai didėjo ir 2016-09-01 progimnazijoje mokėsi per 900 mokinių!

vapNuo 2016-09-01 mūsų progimnazija valdo Antakalnio g. 33  mokyklos pastatą patikėjimo teise, kurio projektinis pajėgumas yra 800 mokinių.  58 klasių mokiniai nuo 2016 m. rugsėjo 1 iki 2016 m. spalio 21 dienos vis dar mokosi Antakalnio g. 29 ir 33 pastatuose dėl pavėluotos Minties g. 3 pastato renovacijos.

Nuo 2016-10-24 Vilniaus Antakalnio progimnazijos 900 mokinių mokosi Antakalnio g. 33 pastate.

Džiaugiamės, kad naujame pastate įsikurti mums padėjo didžiulis skaičius tėvų savanorių, dalis administracijos, ugdymo bei ugdymo aplinkos darbuotojų, kurie dirbo daugiau nei reikėjo ir 67 klasių mokiniai, būdami drąsūs bei atsakingi, padėjo sunešioti baldus į klases, pernešė progimnazijos pedagogų sukauptą turtą. Naujame pastate džiaugėmės progimnazijos tėvelių bei rėmėjų dovanomis: suoleliais, paveikslų rėmais piešiniams, servetėlių, muilo dozatoriais ir kt., džiaugėmės medelyno dovanotomis penkiomis naujomis obelimis, kurios privalės duoti vaisių, ąžuolais, kurie įkvėps mokytis bei būti tvarius… Dėkojame Vilniaus miesto savivaldybei, paskyrus finansavimą mokyklos ūkio eksploatavimui ir mokyklinių baldų įsigijimui. Progimnazija gavo per 100 000 eurų finansavimą, kurio 80 000 eurų skyrė turtui įsigyti (70 000 eurų baldams, reikalingiems 58 klasių mokinių ugdymui ir 10 000 eurų pastato eksploatavimui) ir 20 000 eurų rūbinių remontui. Progimnazijoje tradiciškai stiprinami anglų kalbos, lietuvių kalbos, matematikos ir nuo 2017-09-01 Progimnazijos tarybos sprendimu – antrosios užsienio kalbos dalykai.

2017-08-18 prasidėjo vidaus patalpų dalinė renovacija: keičiama elektros instaliacija ir santechnika, nuotekų vamzdynai, kai kur naikinamos pakylos kabinetuose, užstatomos nenaudojamos durys ir pan. Darbų ir prekių vertė per 300 000 eurų. Dėl to laikinai per 1000 mokinių mokosi dviem pamainomis.

Mokyklos direktoriai: Joana Sidaugienė (1973-1980), Anatolijus Dziska (1980-1983), Emilijus Šimulionis (1983-1986), Regina Blotnienė (1986-1988), Arūnas Uleckas (1988-1989), Vanda Mažeikienė (1989-1998). Nuo 1998 m. rugsėjo 15 d. mokyklai vadovauja Vita Kirkilienė, kuri toliau darbą tęsia Vilniaus Antakalnio gimnazijoje. Nuo 2012-09-01 Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktoriaus pareigas vykdė Gražina Sadauskienė, nuo 2013 m. gegužės 3 d. – Tomas Jankūnas.

Progimnazijos tarybos pirmininkai: Jurgita Paravinskienė (Pagrindinio ugdymo skyriaus vedėja – 2012-09-01 – 2014-08-31), Paulius Gadonas (tėvų atstovas – 2014-09-01 iki 2018-09-31), Saulius Stirbinskas (tėvų atstovas – 2018-10-01 iki 2021-09-01), Gintarė Mierkienė (tėvų atstovė – 2021-09-01 iki  dabar).

Mūsų progimnazija kuriama kaip smagi vaikystės bei mokymosi mokykla!

Galimybių vaikui mokykla!

Mokykla, lyg šeima, kur mokymasis yra kasdienio gyvenimo dalis!


Prisijaukinti meną

Silvija Drebickaitė. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Silvija Drebickaitė –

žinoma lietuvių dailininkė monumentalistė ir tapytoja. Ji gimė 1957 m. kovo 11 d. Šiaulių mieste. Besimokydama Lietuvos valstybiniame dailės institute (1975-1980), daugiausia žinių apie kompoziciją sėmėsi iš Sofijos Veiverytės, apie tapybą – iš Leopoldo Surgailio, o apie piešimą – iš Kazimiero Morkūno.

Nuo 1983 m. Silvija  Drebickaitė tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.

1990 m. Silvija Haidelberge (Vokietija) laimi konkursą Vasario 16-osios gimnazijos koplyčios vitražų sukūrimui.

Silvija Drebickaitė surengė ne vieną  personalinę tapybos parodą. Įsimintinos parodos, vykusios Varšuvoje (Lenkijoje), Memingene ir Štutgarte Vokietijoje bei kitur. Silvija aktyviai dalyvavo jungtinėse parodose: ir  Lietuvoje ir užsienyje.

2019 m. po didžiulės atrankos ji su savo kūriniu „Gėlių planeta“ atstovavo Lietuvą Pekino bienalėje Kinijoje.  Drebickaitė vertino natūrą kaip įkvėpimo šaltinį. Dažnai buvo kviečiama į plenerus ir mielai juose dalyvaudavo. Lenkija, Armėnija, Gruzija, Kazachstanas, Kipras, kitos šalys, į kurias Silviją nuvesdavo plenerai.

Ji domėjosi įvairių stilių vizualiuoju menu, žavėjo impresionizmas, japonų graviūros, G. de Chiriko kūryba. Kaip rašo menotyrininkai, „savo kūryboje dailininkė siekė vidinės paveikslo šviesos, spalvų „skambesio“, emocionalaus potėpių judėjimo, mėgo ploną daugiasluoksnę tapybą, naudojo lesiruotes, kuriančias skaidrumo įspūdį“.

2020 balandžio 9 d., talentinga dailininkė, monumentalistė bei tapytoja Silvija Drebickaitė netikėtai mirė.

Silvija Drebickaitė. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Silvija Drebickaitė. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

„Vilniaus atspindžiai“

2018 metais, laimėjusi konkurse „Kuriu Vilnių“ profesionali monumentalistė realizavo freską „Vilniaus atspindžiai“ ant vienos Antakalnio progimnazijos pastato sienos. Deja, ant kitos fasado sienos freska liko neįgyvendinta.  Autorė nepaprastai džiaugėsi šia galimybe grįžti prie savo mėgstamos veiklos, tikrosios specialybės – sieninės tapybos.  Menininkė prisipažįno, jog buvo labai išsiilgusi monumentaliojo meno. Retai duodama visiška laisvė, sprendžiant, koks siužetas papuoš pastato sieną. Specialiai šio kūrinio įgyvendinimui menininkė išklausė aukštalipių kursus ir gavo penkerius metus galiojantį sertifikatą.

Dailininkės kūrinys iš tiesų atliepia programos „Kuriu Vilnių“ temą. Programos „Kuriu Vilnių“ uždaviniai yra atskleisti konkrečių miesto viešųjų erdvių identitetą ir skatinti teigiamus estetinius ir socialinius vietos ir bendruomenės pokyčius, menininkų raišką mieste, suburti gyventojų bendruomenes ir menininkus, gyvinti socialinę aplinką, aktyvinti verslo dalyvavimą kūrybiškai atnaujinant teritorijas, skatinti diskusijas miesto meno tema. „Vilniaus atspindžiai“ kūrinio atsiradimu ypatingai džiaugėsi mokyklos direktorius Tomas Jankūnas. Sieną puošiantis autorinis kūrinys – puikus būdas mokinius supažindinti su menu, sudominti, padėti jiems prisijaukinti meną. Drebickaitės tapinys atlieka ir tam tikrą miesto pažinimo funkciją. Jame simboliškai vaizduojami svarbūs Vilniaus atributai: Gedimino pilis, Šv. Jonų bažnyčios barokas, Neris, senamiestis ir naujų rajonų daugiabučių fantomai.

Ant sienos autorė perkėlė savo anksčiau ant drobės tapytą paveikslą. Prie didelių mastelių pratusi autorė puikiai susitvarkė su proporcijomis, išdidinimo užduotimi. Tapytoja prisipažįno, jog siena diktuoja savas taisykles, tad vietomis teko improvizuoti. Grublėtas sienos paviršius buvo reiklus savo tekstūra, bet parankus savo ochrine spalva, tikusia fono pagrindui.  Silvija nepalikinėjo didelių tuščių plotų, rinkosi savo įprastą daugiasluoksnę tapybą.

Auksinis ruduo

Kūrinyje dominuoja artėjančio rudens spalvos, tačiau jame nėra nė žiupsnelio melancholijos. Auksinio rudens nuojautą sustiprina autorės savitas gebėjimas išgauti auksinę spalvą, nenaudojant paauksavimo, natūraliai, maišant dažus, ieškant atspalvių sąskambio. Autorės braižą atpažįstame ne tik iš ryškaus, žaismingo kolorito, bet ir iš „pabraižymų“. Silvija savo paveiksluose plonas linijas įbrėžia kitu teptuko galu, nes naudojant aliejinius dažus itin sunku yra ištapyti plauko storio liniją. Tapinyje ant sienos dailininkė labai įtaigiai teptukais imitavo įbrėžimų efektą. Drebickaitę itin žavi drobės paviršius, todėl ir sienoje ji siekė išgauti drobės medžiagiškumo įspūdį.

Autorė tvirtino, jog tapyba ant didelių sienų – ilgas ir nenuobodus darbas. Ant pastolių abu tapytojai praleido po mėnesį kasdienio darbo. Piešinio išdidinimas 20 sykių, pasak Drebickaitės, atrodo painus ir sudėtingas tik tol, kol jo nesiimi. Kompozicija ir koloritas jau glūdi pasąmonėje, o juos įgyvendinti realybėje padeda nuojauta. Miestą autorė sakė tapanti visą gyvenimą, todėl pagrindiniai Vilniaus kraštovaizdžio objektai jau seniai užsikodavę pasąmonėje ir juos autorė sakė galinti nupiešti nors ir užsimerkus. Save architektūros tapytoja vadinanti menininkė tvirtino, kad laikui bėgant tapinys pasidengs dulkių sluoksnių, keisis ir vis labiau įaugs į aplinką vizualiai ir miestiečių urbanistinėje sąmonėje.

Silvija Drebickaitė „Vilniaus atspindžiai“ (aliejus, drobė; 2014; 70x90). Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Silvija Drebickaitė „Vilniaus atspindžiai“ (aliejus, drobė; 2014; 70×90). Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Autorių sutikimu panaudota Lietuvos dailininkų sąjungų informacija >>>.


7 klasės mokinės Eulalijos Svorobičiūtės projektinės veiklos darbas 2020-2021 m.m. „Mokykla – žvilgsnis iš arčiau“.

Temą Eulalija Svorobičiūtė pasirinko todėl, kad nuo vaikystės mėgo piešti, tapyti, spalvinti, be to ji jau penkerius metus lanko meno mokyklą. Tapydama mokinė nusiramina ir atsipalaiduoja. Eulalija yra išbandžiusi dar nedaug technikų, bet nuolat domisi naujais dalykais. Projektinė veikla jai buvo puiki galimybė išbandyti kažką naujo.  Jaunoji kūrėja nusprendė prisidėti prie mokyklos grąžinimo, kad mokyklos sienos sudomintų ir džiugintų mokinius, mokytojus, bei kitus mokyklos darbuotojus ir lankytojus.  Septintokės pasirinkimas sukėlė jai daug įspūdžių bei gerų emocijų. Savo darbu Eulalija S. siekė parodyti, kaip ji  ir kiti mokiniai žvelgiame į mokyklą prieš ją stovėdami. Jaunai menininkei labai patinka piešti žmonių akis:

Žmogaus akys yra labai iškalbingos, jos daug ką pasako. Jos išduoda žmogaus jausmus ir mintis. Todėl  norėjau, kad mano darbe būtų pavaizduota, kažkas kas būtų susiję su akimis, žvilgsniu ar kitų žmonių požiūriu. Mano darbas simbolizuoja, kaip visi mes skirtingai galime matyti bei jausti mokyklą ir gyvenimą mokyklos pasaulyje, kuriame pilna įspūdžių, nuotykių, žinių ir draugystės. Mokykla – tai puiki galimybė kiekvienam mokiniui išreikšti bei parodyti savo talentus ir gebėjimus. Kiekvienas gali prisidėti prie mokyklos tobulinimo, jei tik turi noro.