Prisijaukinti meną
Silvija Drebickaitė. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Silvija Drebickaitė –
žinoma lietuvių dailininkė monumentalistė ir tapytoja. Ji gimė 1957 m. kovo 11 d. Šiaulių mieste. Besimokydama Lietuvos valstybiniame dailės institute (1975-1980), daugiausia žinių apie kompoziciją sėmėsi iš Sofijos Veiverytės, apie tapybą – iš Leopoldo Surgailio, o apie piešimą – iš Kazimiero Morkūno.
Nuo 1983 m. Silvija Drebickaitė tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.
1990 m. Silvija Haidelberge (Vokietija) laimi konkursą Vasario 16-osios gimnazijos koplyčios vitražų sukūrimui.
Silvija Drebickaitė surengė ne vieną personalinę tapybos parodą. Įsimintinos parodos, vykusios Varšuvoje (Lenkijoje), Memingene ir Štutgarte Vokietijoje bei kitur. Silvija aktyviai dalyvavo jungtinėse parodose: ir Lietuvoje ir užsienyje.
2019 m. po didžiulės atrankos ji su savo kūriniu „Gėlių planeta“ atstovavo Lietuvą Pekino bienalėje Kinijoje. Drebickaitė vertino natūrą kaip įkvėpimo šaltinį. Dažnai buvo kviečiama į plenerus ir mielai juose dalyvaudavo. Lenkija, Armėnija, Gruzija, Kazachstanas, Kipras, kitos šalys, į kurias Silviją nuvesdavo plenerai.
Ji domėjosi įvairių stilių vizualiuoju menu, žavėjo impresionizmas, japonų graviūros, G. de Chiriko kūryba. Kaip rašo menotyrininkai, „savo kūryboje dailininkė siekė vidinės paveikslo šviesos, spalvų „skambesio“, emocionalaus potėpių judėjimo, mėgo ploną daugiasluoksnę tapybą, naudojo lesiruotes, kuriančias skaidrumo įspūdį“.
2020 balandžio 9 d., talentinga dailininkė, monumentalistė bei tapytoja Silvija Drebickaitė netikėtai mirė.
Silvija Drebickaitė. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
„Vilniaus atspindžiai“
2018 metais, laimėjusi konkurse „Kuriu Vilnių“ profesionali monumentalistė realizavo freską „Vilniaus atspindžiai“ ant vienos Antakalnio progimnazijos pastato sienos. Deja, ant kitos fasado sienos freska liko neįgyvendinta. Autorė nepaprastai džiaugėsi šia galimybe grįžti prie savo mėgstamos veiklos, tikrosios specialybės – sieninės tapybos. Menininkė prisipažįno, jog buvo labai išsiilgusi monumentaliojo meno. Retai duodama visiška laisvė, sprendžiant, koks siužetas papuoš pastato sieną. Specialiai šio kūrinio įgyvendinimui menininkė išklausė aukštalipių kursus ir gavo penkerius metus galiojantį sertifikatą.
Dailininkės kūrinys iš tiesų atliepia programos „Kuriu Vilnių“ temą. Programos „Kuriu Vilnių“ uždaviniai yra atskleisti konkrečių miesto viešųjų erdvių identitetą ir skatinti teigiamus estetinius ir socialinius vietos ir bendruomenės pokyčius, menininkų raišką mieste, suburti gyventojų bendruomenes ir menininkus, gyvinti socialinę aplinką, aktyvinti verslo dalyvavimą kūrybiškai atnaujinant teritorijas, skatinti diskusijas miesto meno tema. „Vilniaus atspindžiai“ kūrinio atsiradimu ypatingai džiaugėsi mokyklos direktorius Tomas Jankūnas. Sieną puošiantis autorinis kūrinys – puikus būdas mokinius supažindinti su menu, sudominti, padėti jiems prisijaukinti meną. Drebickaitės tapinys atlieka ir tam tikrą miesto pažinimo funkciją. Jame simboliškai vaizduojami svarbūs Vilniaus atributai: Gedimino pilis, Šv. Jonų bažnyčios barokas, Neris, senamiestis ir naujų rajonų daugiabučių fantomai.
Ant sienos autorė perkėlė savo anksčiau ant drobės tapytą paveikslą. Prie didelių mastelių pratusi autorė puikiai susitvarkė su proporcijomis, išdidinimo užduotimi. Tapytoja prisipažįno, jog siena diktuoja savas taisykles, tad vietomis teko improvizuoti. Grublėtas sienos paviršius buvo reiklus savo tekstūra, bet parankus savo ochrine spalva, tikusia fono pagrindui. Silvija nepalikinėjo didelių tuščių plotų, rinkosi savo įprastą daugiasluoksnę tapybą.
Auksinis ruduo
Kūrinyje dominuoja artėjančio rudens spalvos, tačiau jame nėra nė žiupsnelio melancholijos. Auksinio rudens nuojautą sustiprina autorės savitas gebėjimas išgauti auksinę spalvą, nenaudojant paauksavimo, natūraliai, maišant dažus, ieškant atspalvių sąskambio. Autorės braižą atpažįstame ne tik iš ryškaus, žaismingo kolorito, bet ir iš „pabraižymų“. Silvija savo paveiksluose plonas linijas įbrėžia kitu teptuko galu, nes naudojant aliejinius dažus itin sunku yra ištapyti plauko storio liniją. Tapinyje ant sienos dailininkė labai įtaigiai teptukais imitavo įbrėžimų efektą. Drebickaitę itin žavi drobės paviršius, todėl ir sienoje ji siekė išgauti drobės medžiagiškumo įspūdį.
Autorė tvirtino, jog tapyba ant didelių sienų – ilgas ir nenuobodus darbas. Ant pastolių abu tapytojai praleido po mėnesį kasdienio darbo. Piešinio išdidinimas 20 sykių, pasak Drebickaitės, atrodo painus ir sudėtingas tik tol, kol jo nesiimi. Kompozicija ir koloritas jau glūdi pasąmonėje, o juos įgyvendinti realybėje padeda nuojauta. Miestą autorė sakė tapanti visą gyvenimą, todėl pagrindiniai Vilniaus kraštovaizdžio objektai jau seniai užsikodavę pasąmonėje ir juos autorė sakė galinti nupiešti nors ir užsimerkus. Save architektūros tapytoja vadinanti menininkė tvirtino, kad laikui bėgant tapinys pasidengs dulkių sluoksnių, keisis ir vis labiau įaugs į aplinką vizualiai ir miestiečių urbanistinėje sąmonėje.
Silvija Drebickaitė „Vilniaus atspindžiai“ (aliejus, drobė; 2014; 70×90). Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
