Šiais laikais hibridinio karo tema mums yra svarbi kaip niekad. Aktyviai vykdomi Rusijos Federacijos ir jai draugiškų šalių hibridinio karo veiksmai prieš Europą, kai kuriems net nežinant, kad tai vyksta, paliečia ir įtakoja mūsų kasdienius gyvenimus.
Hibridinio karo sąvoka yra itin plati, tiksliai vienu sakiniu ją apibūdinti dažnai sunku, kartais – neįmanoma. Ekspertai šią sąvoką apibūdina skirtingai. Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Lauryno Kasčiūnas hibridinį karą apibūdino taip:
Labai geras klausimas, mes naudojame tą terminą, tačiau niekas neturi normalaus apibrėžimo. Sakyčiau, kad tai yra kažkas tarp to, kas nėra konvencinė ataka. Pavyzdžiui: raketiniai smūgiai, invazija kurią matome dabar Ukrainoje, karas, iš esmės yra peržengta raudona linija. Migrantų grupių organizavimas, su galbūt kažkokiais teroro elementais, spaudimu, prievarta ir yra hibridas – pilkoji erdvė.
Trinasi riba tarp karo ir taikos, tai yra esminis dalykas. Tas trynimasis ir yra hibridiniai dalykai, bandyčiau taip atsakyti. Labai geras klausimas, nes tie, kurie dirba su hibridinėmis gresmėmis, dar pradžioj, turi atsakyt į klausimą: kaip jie tai supranta?
Paprastai sakant: Hibridinis karas, tai yra karas nesinaudojant ginklais, nežudant žmonių ir negriaunant pastatų, infrastruktūros, tačiau tokio karo tikslas, kartais gali būti prilyginamas konvenciniam karui.
Ši sąvoka nėra sena, pirma kartą paminėta 2006 m. JAV jūrų pėstininkų korpuso leitenanto, Franko Hoffmano, tačiau manoma, kad hibridinio karo veiksmai yra ne ką senesni nei pats konvencinis karas ir yra naudojamas jau tūkstančius metų, bet jo eskalavimas ir sustiprėjimas aiškiausiai pastebimas 20a. pabaigoje ir 21a. pradžioje.
Lietuva kaip ir bet kokia kita valstybė susiduria su hibridinio karo grėsmemis. Dažniausiai mūsų šalį bando paveikti Rusija, kurios nuomone post-sovietinės šalys turi išlikti jos įtakos zonoje.
Kaip prieš Lietuvą vykdomas hibridinis karas?
Laurynas Kasčiūnas:
Aš manau, geriausias pavyzdys yra informacinės atakos, kibernetinės atakos, nelegalios migracijos organizavimas ką Lukašenka darė praeitais metais ir daro šiol, nes eina migrantai. Įvairios psichologinio karo operacijos: su informacija susiję dalykai, kai tu bandai sukelti paniką visuomenėje, apteršt koki nors vieną ar kitą veikėja, jį diskredituoti. Čia yra normali psichologinio karo operacija reiškias tokia… Pavyzdžiui: Energetinis šantažas, mes esame nepriklausomi nuo rusiškų dujų, bet pavyzdžiui jeigu ten kiti, sustabdytų dujų tiekimą, aš manau čia būtų hibridinė grėsmė, sakyčiau taip, ekonominė, hibridinė grėsmė. Tokie visokiausi variantai, kurie taip neperauga į karinę, realią karinę grėsmę. Apie 2014 m. rusai buvo tą išbandę Kryme, tie žali žmogeliukai, kurie neperėjo į tokią sakykim… prievarta tvyrojo atmosferoje, bet jinai neperaugo, nes jisai (Putinas) pasidavė. Aš manyčiau, kad visų hibridinių atakų tikslas palaužti visuomenės valią priešintis, padaryt ją visiškai pajungtą, neatsparią, tiesiog abejingą, kuri nežino kas yra jos šaknys, kas jie yra, kas yra ta valstybė, nebūtų ryšio. Manau hibridinio karo esmė ir yra, kaip sukurti ne tautą, o piliečių masę kurią būtų galima kontroliuoti.
Pagrindiniai hibridinio karo tikslai yra skirtingi, tačiau dažniausi yra susilpninti valstybę, visuomenės valia priešintis, ją paveikti, įtakoti jos nuomone, sustiprinti nepasitenkinimą valdžia. Visai tai atlikti nepradedant konvencinio karo. Šiuos tikslus šalys bando pasiekti naudojantis trimis pagrindiniais metodais, tačiau kai tie metodai dirba kartu, gimsta dar kelios dešimtys skirtingų ir smulkių karo priemonių.
Dažniausiai visuomenėje minimas ir ryškiausias hibridinio karo prieš Lietuvą pavyzdys yra migrantų ataka, kai 2021m. Baltarusijos diktatorius reaguodamas į jam įvestas stiprias sankcijas, dėl priverstinio kompanijos “Ryanair” skrydžio 4978 nutupdymo Minsko tarptautiniame oro uoste siekiant sulaikyti Baltarusijos valdžia kritikuojančios opozicijos žurnalistą, paskelbė, kad nebestabdys kontrabandos ir migrantų keliaujančiu Lietuvos kryptimi. Kopasakoje Baltarusija ne tik nestabdė, bet ir sąmoningai dalino vizas, vykdė turistines propagandos kampanijas, didino skrydžius iš migrantų šalių, taip skatindama migrantus patekti į Europos Sąjungos šalis per lietuvos pasieni. Ši hibridinė ataka sukėlė didelį gyventojų susipriešinimą Lietuvoje ir sukėlė humanitarinę krizę. Tam tikra laiką diktatorius A. Lukašenka savo tikslus vykdė sėkmingai, tačiau, kartu su Europos Sajungos pagalba mums pavyko užkirsti kelią tokiems agresyviems veiksmams.
Kaip pasikeitė migrantų krizės grėsmė Lietuvai, nuo jos pradžios. Ar dar gresia naujas antpludis?
Laurynas Kasčiūnas:
Aš manau, kad jau mes ją.. dabar vėl truputėlį padaugėjo jų (migrantų), bet aš manau, kad mes stabilizavome, mums pavyko tai padaryti. Mes tai padarėm keliais būdais: pirmasis būdas, tai nukirtome skrydžius iš kilmės šalių: iš Irako į Minską, tada mes pradėjom statyti fizinį barjėrą – tvorą, kuri irgi veikia, na ir pats esminis dalykas mano požiūriu yra atgrežimo politika, visus kurie nelegaliai ateina per sieną mes atgrežinėjam juos ir gražinam atgal ir sakom: gali eiti tiktai legaliai per punktus. Tokia yra situacija, toks yra sakyčiau receptas kuris leido išmušti iš Lukašenkos rankų visas kortas. Reiškės: nukirtome skrydžius su EU pagalba, neleidom jiems judėti patekus jau čia, mes apribojome jų teisę laisvai judėti ir tada atgrežimo politika, ir poto aišku fizinis barjeras.
Ar Lietuva yra pasiruošusi naujam nelegalių migrantų antplūdžiui?
Laurynas Kasčiūnas:
Taip, dėl migrantų neturėtų buti problemų. Mes šiais metais, po to kai baigsime visą tvorą, kai idiegsime stebėjimo sistemas, turėsime vieną moderniausią Europoje išorinę sieną, apsaugos sistemas.
Propaganda ir dezinformacija
Propaganda – informacija, propaguojanti tam tikrą ideologiją, kurios tikslas paveikti viešąją nuomonę, patraukti kitos nuomones link. Svarbu pabrėžti, kad dezinformacija ir propaganda nėra tas pats. Dezinformacija – informacija, kuria sąmoningai siekiama suklaidinti, pateikti klaidingas žinias.
Propaganda ir dezinformacija yra labai svarbi ir viena iš pagrindinių bet kokio karo dalių, ja siekiama palaužti visuomenės valią priešintis, paveikti žmones ir jų nuomonę, sustiprinti nepasitenkinimą valdžia. Visi šie tikslai gali prisidėti prie priešo pergalės konvencinio karo lauke arba valdžios, kuri palaiko priešišką šalį, išrinkimo.
- 1. Baltoji propaganda iš “patikimo”/oficialaus šaltinio. Iš pirmo žvilgsnio, vertinant nekritiškai, gali atrodyti, kad taip pateikiama informacija yra patikima.
- 2. Pilkąja propaganda vadinamas esą vyriausybės planų pagarsinimas pusiau oficialiais žiniasklaidos kanalais. Tokie gandai daliai žmonių vis tiek gali atrodyti patikimi.
- 3. Juodoji propaganda iš nežinomo/nepatikimo šaltinio, dažnai toks šaltinis atrodo nesuinteresuotas, nors iš tiesų toks yra ir vykdo tą pačią propagandos ir dezinformacijos funkciją.
Propagandos skleidimo būdai iki šiol plečiasi ir yra aktyviai naudojami. Ji skleidžiama per masinės informacijos priemones (laikraščiai, radijas ir televizija), publikuojant iškraipytus istorinius šaltinius ir mokslo tyrimus, knygas, kuriant propagandinius filmus ir plakatus bei skrajutes. Vis dėlto šiais laikais dažniausiai pasitelkiami ir populiariausi yra socialinių tinklų ir internetinės medijos sklaidos kanalai.
Šiais laikais internete yra pasiekiamas neaprėpiamas informacijos kiekis, o drauge ir itin daug dezinformacijos. Todėl šiais laikas vertinant informaciją, ypač apie karą, reikia patikrinti, ar tai yra patikimas žiniasklaidos šaltinis, ar informacija logiška ir tik tada galime tokia informacija kliautis. Taigi svarbu bet kokią internete rastą informaciją vertinti šiek tiek skeptiškai.
Kartu su naujais informacijos sklaidos būdais populiarėja ir itin realistiška propagandos forma – vadinamasis “deep fake”, arba gili netikrovė, kai kompiuterinių technologijų pagalba sukuriami vaizdo įrašai, kuriuose yra pakeičiamas garsas ir veido mimika, tam, kad atrodytų, jog skleidžiama informacija yra patikima. Tokie metodai dažniausiai naudojami, kuriant netikrus vaizdo įrašus apie įtakingus politikais.
Lietuva kaip ir kitos valstybės taip pat kovoja su Rusijos dezinformacija ir propaganda. Klausimą apie tai uždavėme ir L. Kasčiūnui.
Kaip Lietuva kovoja prieš Rusijos propagandą?
Laurynas Kasčiūnas:
Apie tai pakalbėsiu plačiau. Viena vertus, kalbant apie propagandą reikia suprasti, su kuo tu kovoji ir čia jau truputėlį einam į tokį, kuo toliau į mišką tuo daugiau medžių, nes viena vertus atrodo, kad informaciniai šaltiniai kurie eina, yra tas taikinys, tu juos užgesinsi, juos sumažinsi ir žmonėms tai įtakos nedarys. Viskas ne taip paprasta. Aš pats ne vieną akademinį darbą dėsčiau ir apie propagandą akademinį darbą rašiau. Mažų mažiausiai yra dvi prieigos ir jų yra daug daugiau. Yra komunikacijos teorija, kuri sako: tu kartoji tam tikrą žinutę, tiem kuriems tu ją kartoji ji daro poveikį, lemia jų emocijas, sprendimus ir panašiai. Tarkim amerikietiškas pavyzdys: šimtas žmonių balsuojančių už demokratų partija (liberalūs žmonės) buvo priversti žiurėti FOX News, televiziją kuri yra labai konservatyvi ir respublikoniška. Po kiek laiko 38 ar 32 procentai pradėjo balsuoti už respublikonus. Žiurėkit, sako: veikia, kartojimas žinučių veikia, bet yra rezonanso teorija kuri viską daro truputėlį sudėtingiau. Sako: esmė yra ne tai kas kartojama yra, esmė yra, kad pats žmogus pagal savo įsitikinimus jau esančius viduje, atėjusius iš šeimos, draugų, socializacijos, galbūt istorinių patirčių, socialinio statuso (ar jam gerai ar blogai sekasi), jis pats ieško tų žinučių, kurios patvirtintų jo vidinį kažkokį įsitikinimą ir kovoti su tokia propaganda labai sunku, nes pačiam žmogui reikia tokios propagandos. Tai yra kompleksinis dalykas, nes reikia eiti į žmogaus statusą, duoti jam geresnį atlyginimą, kad jisai geriau jaustųsi valstybėje, čia jau ne tik informacinis karas, čia jau yra daug daugiau socialinių, ekonominių pagrindų klausimai. Tai yra labai svarbus momentas, tame momente reikia paminėti, grįšiu į informacinį karą, reikėtų pabrėžt: kritinį mastymą, tada, kad mes žinom kas mes esam ir už ką kovojam, tai yra istorinė atmintis, istorinis pasakojimas ir galų gale draudimai, saugikliai. Mes kaip Lietuva pavyzdžiui: turime Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, kuri nuo 2013 m. įgijo teisę atiminėti licencijas iš kanalų, jeigu jie skatina neapykanta, karą ir panašiai, tai rusiški kanalai ir ji pradėjo po maždaug pusės, vienerių metų juos uždarinėti. Tokių kanalų žiūrimumas krito nuo 18 proc., iki 6 proc., aišku kai kas persikėlė į YouTube, nes ten labai smarkiai nesukontroliuosi… Toks dalykas kuris šiek tiek pavyko mano požiūriu, kartais nukirsti ir uždrausti tuos kanalus veikia, tą mes po truputi ir darome.
Energetinis ir ekonominis karas
Ekonominis karas – tai plačiai paplitusi hibridinio karo rūšis, kuri yra vykdoma prieš konfliktą, jo metu ar atskirai. Ekonominio karo tikslas yra susilpninti šalies ekonomiką, trikdyti šaliai gauti ar gaminti svarbius resursus, jų paskirstymą. Naudojantis sankcijomis bandoma priversti atakuojančią šalį pasirašyti taikos sutartį, grasinant dar sunkesnėmis sankcijomis, jei ši priešinasi, ir lengvesnėmis sankcijomis ar jų sustabdymu, šaliai sutinkant su sąlygomis. Ekonominės blokados ir kitos sankcijos silpnina šalies ekonomiką, valiutos kursą, prastina pragyvenimo lygį, kelia visuomenės nepasitenkinimą ekonomine situacija. Tai gali privesti prie nepasitenkinimo esančia valdžia ar priešišką šalį remiančios valdžios išrinkimo. Šaliai svarbių susisiekimo kelių, tokių kaip geležinkeliai, vandens kanalai, oro, jūros teritorijos, blokada trikdo resursų gavybą, ypač svarbią karo metu. Sankcijomis galima netiesiogiai pakenkti šaliai, puikus to pavyzdys yra sankcijos Rusijai po jos invazijos į Ukrainos.
Energetinis karas yra glaudžiai susijęs ir su ekonominiu karu, nes energetika yra viena iš žaliavų, kurias šalys gali naudoti ekonominiame kare. Puikus energetinio karo pavyzdys yra Rusijos vykdomas Europos Sąjungos šalių šantažas nutraukti dujų tiekimą. Europos Sąjunga iki Rusijos invazijos į Ukrainą importuodavo 45 proc. rusiškų dujų. Tam, kad visa Europa visiškai atsisakytų priklausomybės nuo dujų importo iš Rusijos, prireiks aštuonerių metų. Jei tranzitas iš Rusijos būtų nutrauktas šiuo metu, kiltų didžiulis tokių žaliavų trūkumas, kainos kiltų į neregėtas aukštumas, įmonės būtų priverstos uždaryti savo verslus – Europos Sąjungoje kiltų didžiulė ekonominė krizė. Toks didelis priklausomumas nuo rusiškų dujų Europoje leidžia Rusijai šantažuoti ir grasinti dujų kainų kėlimu, tranzito nutraukimu. Tokiais grąsinančiais pasisakymais Rusija švaistosi visada. Dar iki karo Ukrainoje Rusija ne kratą specialiai ir tikslingai imituodavo dujotekio gedimus, gaisrus, dėl kurių dujų kainos Europoje iškart šokteldavo viršun. Tokiais gedimais buvo manipuliuojama kaip atsaku į tam tikras Vakarų taikomas sankcijas Rusijai. Lietuva – viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kuri per pastaruosius metus siekė energetinio nepriklausomumo nuo Rusijos ir po invazijos į Ukrainą, 2022-04-02 paskelbė, kad visiškai atsisako rusiškų dujų.
LR energetikos ministras Dainius Kreivys sako, kad tai yra lūžio taškas Lietuvos energetinės nepriklausomybės istorijoje: „Esame pirmoji ES valstybė tarp „Gazprom“ tiekimo šalių, užsitikrinusi nepriklausomybę nuo rusiškų dujų tiekimo, ir tai – daugiametės nuoseklios energetikos politikos bei laiku atliktų infrastruktūrinių sprendimų rezultatas“ (citata paimta iš portalo lrt.lt).
Kibernetinis karas
Kibernetinis karas – nekonvencinis karas, vykdomas kibernetinėmis atakomis. Ši karo forma yra propagandos ir psichologinio karo dalis ir gali būti naudojama psichologinėms ir propagandos operacijoms. Kibernetinės atakos yra vykdomos kompiuterinėje erdvėje priešiškų šalių saugumo organizacijų, samdomų ir nepriklausomų grupuočių, pavienių žmonių. Dažniausiai kibernetinės atakos taikosi į valdžios organus, įvairias šalies institucijas, privačias kompanijas ir organizacijas, žiniasklaidos priemones propagandai skleisti, kartais jos nukreiptos prieš privačius asmenis su tikslu suniokoti infrastruktūrą, pavogti duomenis, išvilioti pinigus.
Šiuo metu išskiriami 5 pagrindiniai kibernetinio karo tipai: šnipinėjimas, sabotažas, ekonominis trikdymas, netikėta ataka ir jau aptarta propaganda.
Šnipinėjimas – tai šalių naudojama priemonė tam tikrai naudingai informacijai išgauti, nors ir nėra pripažįstamas kaip karo veiksmas, tačiau didelio masto šnipinėjimas taikantis į tam tikrą objektą dažnai yra pavadinamas ataka.
Sabotažas – tam tikros kompiuterinių atakų sistemos niokojimas kibernetinėmis atakomis, siekiant, kad kita pusė negalėtų priešintis kibernetiniam karui, neturėtų tvarkingos infrastruktūros.
Kaip hibridinis karas įtakoja mūsų kasdienybę?
Svarbu suprasti, kad hibridinis karas gali daryti labai didele įtaką mūsų kasdieniniam gyvenimui: didėjančios žaliavų kainos, duomenų vagystės, propaganda, infliacija, sutrikusios sistemos, kartais, net produktų trūkumas yra hibridinio karo padariniai. Kiekvienam piliečiui būtina išmanyti šias hibridinio karo sritis tam, kad atidžiau ir skeptiškai vertintume informaciją, sugebėtume numatyti kainų didėjimą, tam, kad suprastume kibernetines grėsmes ir saugotume savo duomenis internete.
Šiuo metu prisidėti prie hibridinio karo stabdymo, neturint specifinių kompetencijų ir nedirbant su hibridiniu karu susijusioje institucijoje, stabdyti galite tik dezinformaciją socialinėje erdvėje, dalinantis teisinga informacija, pranešant apie dezinformaciją, dalyvaujant viešose diskusijose su propaganda tikinčiais ir/ar skleidžiančiais asmenimis. Tačiau bendruomeniškumas ir pilietiškumas yra esminis skydas prieš bet kokias hibridinio karo priemones kurios siekia palaužti žmonių valią.
Kaip, Lietuvos piliečiai gali prisidėti prie hibridinio karo stabdymo?
Laurynas Kasčiūnas:
Esmė turbūt yra… aš isivaizduoju kaip galėtų būti kažkada ateityje, ateitį galėtų būti taip, kad piliečiai įstoja į šaulių sąjungą, kur yra pagal profilį žmonių specializacijos sukurti padaliniai, kur žmogus ne ginklu nori prisidėti prie gynybos, bet nori pavyzdžiui prisidėti tuo, kad jisai žino kas yra IT, žino kas yra kibernetinis saugumas ir ateina šaulių sąjungą, randą kažkokią tai nišą, jis dirba. Aš tikiu, kad kažkada ateityje ateis ir laikas, kad mes galėsim įstoję į šaulių sąjungą buti toje nišoj ir joje dirbti, tai vienas dalykas. Esminis dalykas, tai aišku būti pilietišku ir būti savo bendruomenės nariu, tai reiškia, kad labai svarbu jausti bendrą ryšį su savo žmonėmis, su savo bendruomene, su savo tauta, su savo žeme ir panašiai, tai yra jausti ryšį, iš to kyla valia priešintis, nes kada okupantas laimi? Ne tada kai jis įvažiuoja su tankais, o tada kai jis palaužia valią priešintis. Į Ukrainą įvažiavo tankai, didžiulė galia, bet kas iš to, nepalaužė valios priešintis ir dabar turi problemų. Valia priešintis – esminis dalykas, tai vėlgi, istorinė atmintis, patriotizmas, pergalės, šeimos pokalbiai apie tai. Draugų bendri dalykai, įsivaizduokim: atakuoja Lazdynus kaip dabar yra Kijeve, atakuoja Obolon rajoną, susirinko Obolono jaunimas, stojo į teritorinę gynybą ir gina savo rajoną, ten kur žaidė futbolą, ten kur žaidė krepšinį, ten kur galbūt gėrė alų, ar dar kažką darė, jie dabar gina savo rajoną. Sėdi tame rajone ir gina. Viso to reikia, kai tu tą turėsi tada bus lengviau.
7d klasės mokiniai Mantvydas Būčys ir Mykolas Šutkus. Darbo vadovė – mokytoja Darja Lyzenko.