An. Geg 24th, 2022

Kai pasauly daug juodos spalvos: kaip padėti vaikams ir paaugliams, kuriems emociškai sunku?

Nors dabar pavasaris, gamta bunda ir visomis išgalėmis džiaugiasi gyvenimu, šis tekstas apie tai, kad gera ne visiems, kad ir vaikų bei paauglių pasaulis ne visad nutviekstas skaisčių spalvų. Ne paslaptis, žmonėms, kenčiantiems nuo depresyvių nuotaikų, prislėgtumo, patiriantiems liūdesį, tuštumą ar vidinį skausmą, pavasarinis aplinkos – vidinės būsenos kontrastas būklę dar pasunkina. Kartais atrodo, nebepakeliamai.

Kai vaikų, paauglių, jaunuolių psichologinė būklė tampa sunki, tėvams ypatingai sunku matyti kenčiančius savo vaikus. Ką galima padaryti, kad visiems taptų lengviau?

Visų pirma, kad ir kaip mus užsuktų amžinas ir regis, vis greitėjantis kasdienis „voverės ratas“, turime atrasti laiko išlipti iš jo. Ir kalbėtis, paskirti kasdienį mamos-vaiko, tėčio-vaiko laiką. Kalbėtis ir klausytis, klausti, domėtis. Pastebėti pokyčius.

Kartais tenka kalbėtis apie sunkius dalykus. Suaugę ypač turi savo pavyzdžiu parodyti, kad nebijo kalbėtis ir apie tai, kas tikrai jautru, sunku, kas skauda.

Pavyzdžiui, mintys apie savižudybę. Pagal tyrimų, apklausų rezultatus, ganėtinai didelei daliai paauglių tokios mintys ateina į galvą. Kartais gali atrodyti, kad geriau neklausti tokio dalyko, kad patys kažkokiu būdu “nepasėtume” tos minties, tačiau iš tiesų, jei tik kyla įtarimas klausti reikia, ir drąsiai. Jei tokių minčių nekyla, galima dėl to nurimti, jei kyla – galime įvertinti situacijos rimtumą. Laiku kreiptis pagalbos į specialistus, ieškoti, ką galima padaryti.

Žinoma, vaikai, paaugliai, jaunuoliai dažnai gali bijoti atvirai kalbėti apie tokius dalykus. Ir suprantama, kad baisu pripažinti, kokioje blogoje situacijoje esi. Artimiausiam ir mylimiausiam žmogui pasakyti, kad šio gyvenimo tu nebenori, kad taip yra blogai.

Čia ir dar kartą reikia prisiminti kaip svarbu kalbėtis. Nuo mažens, visa laiką, pagal galimybes, bet kiekvieną dieną skirti laiko. Ir ne tik paklausti kaip sekėsi mokykloje, viduje pasižymėti check kai vaikas atsako “gerai”. Klausti su noru išgirsti, išgirsti ir žodžiuose, ir balse, su tikslu žinoti kaip vaikas jaučiasi, ką ši diena jam atnešė, pakeitė, kokia buvo nuotaika, kas įvyko jo pasaulyje… Kad ir, atrodytų, dalintumėtės smulkmenomis, išties jos visos labai svarbios.

Paauglystėje neretai vaikų gyvenime ima vykti ypač daug visko. Jų pasaulis jau ganėtinai savarankiškas. Svarbu kad jis pernelyg nenutoltų, kad jaunuoliai jaustųsi saugiai pakankamai daug dalindamiesi su tėvais.

Tiesa, ne visuomet kalbėtis pavyksta. Būna, kad svarbu tiesiog būti. Atrasti būdų parodyti, kad esate šalia, kad esate prieinama (-as), kad jūsų meilė, jausmai vaikui išliks tokie pat kad ir kas nutiktų. Paprastos žinutės „esu čia dėl tavęs“ galia neretai milžiniška.

Kaip ir suaugusieji, šiandieniniame pasaulyje vaikai neretai patiria ganėtinai daug įtampos, ir nuo gana ankstyvo amžiaus. Šiandien 12-13 metų paaugliai jau neretai „pergyvena“ dėl ateities, dėl savo mokymosi rezultatų dėl to, į kokią gimnaziją jie stos… Jie ieško, lygina save su kitais, bando įvertinti ko yra verti ir deja, besilygindami neretai prieina išvados kad jie ne itin vertingi, nepakakamai daug sugeba, yra nepakankamai išvaizdūs ir pan.

Kartais vaikams reikia priminimo, kad jie gražūs, vertingi ir galintys, kad jie nusipelno kitų meilės, pripažinimo, pagarbos. Kad bendraamžių, kitų žmonių elgesys, kažkurios srities rezultatai nenulemia jų vertės. Kad nieko nėra neatleidžiamo. Kad mes jais tikime.

Vilniaus Antakalnio progimnazijos psichologė,

Vilma Dečkutė Žukauskienė.

Nuotraukos autorius: fotografas Šarūnas Kostiuška.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.