Lietuvos valstybės vėliavos istorija

„Lietuvos valstybės vėliava – oficialus Lietuvos valstybės simbolis, tautinė vėliava – audeklas iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos.“ Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 3:5. Iš Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo.

Vėliava yra vienas seniausių valstybės atributų. Lietuvos valstybės vėliavos ištakos siekia XV a. pradžią. Iš pradžių ji reprezentavo Lietuvos didįjį kunigaikštį, nuo XVI a. antrosios pusės iki XVIII a. pabaigos – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Valstybės vėliava, kaip ir kitose Europos valstybėse, buvo sukurta remiantis valstybės herbu. Tačiau nacionalinės, arba tautinės, juostuotos vėliavos atsirado gana vėlai. Didžiausią impulsą jų raidai davė 1789 m. Prancūzijos revoliucija, kurios metu iki tol naudota karališkoji balta vėliava buvo pakeista į trispalvę. Trys lygios juostos reiškė visų lygybę prieš įstatymą. XIX a. dauguma Europos valstybių turėjo savo tautines trispalves vėliavas, kurių spalvos dažniausiai būdavo parenkamos iš valstybės herbo spalvų.

Lietuvos trispalvės vėliavos atsiradimo istorija yra ilga ir sudėtinga. Dar XVIII a. pabaigoje inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį Lietuva ilgai negalėjo svarstyti tautinės vėliavos projekto. Nepaisant to, XIX a. antrojoje pusėje Lietuvą simbolizuojančių spalvų projektus kūrė gausios lietuvių išeivių bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat ir Rusijos imperijos sudėtyje likę lietuviai. Be to, nuo XVII a. žinoma Mažosios Lietuvos vėliava – žalia, balta ir raudona. Pačioje Lietuvoje diskusijos, kokia turėtų būti tautinė vėliava, kilo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos vėliava pripažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą – baltą raitelį raudoname dugne, tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas dėl neigiamų to meto raudonos spalvos asociacijų su revoliucija.

Diskusijos dėl tautinės vėliavos atsinaujino Pirmojo pasaulinio karo metu. 1915 m. rugsėjo mėnesį Lietuvą okupavus Vokietijos imperijos kariuomenei, lietuviai susispietė į komitetus, įvairių srovių atstovus vienijusias organizacijas. Kaip rašė 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas: „Ir tarp kitų didžiųjų Lietuvos atstatymo problemų tada jie svarstė tautinių spalvų arba tautinės vėliavos klausimą. Vėliava atrodė tiek pat būtina, kaip gimstančiam kūdikiui marškinėliai.“ Tačiau, rimtos diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos atsinaujino tik 1917 m., kai išryškėjo reali perspektyva atkurti Lietuvos valstybę.

Pirmą karta konkretus valstybės vėliavos ir tautinių spalvų klausimas buvo iškeltas 1917 m. birželio 6 d., kaip rašo Petras Klimas, vadinamojo „Consortiumo“ susirinkime. Šiuo lotynišku žodžiu vadintas siauresnis Vilniaus lietuvių inteligentų susibūrimas, vienijęs aiškesnes politines nuostatas turėjusius lietuvius, jo branduoliu tapo: Jonas Basanavičius, Povilas Dogelis, Petras Klimas, Jurgis Šaulys, Antanas Smetona, vėliau buvo pakviesti prisijungti: Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti. Šio „Consortiumo“ susirinkime, vykusiame pas Joną Basanavičių, Lietuvių mokslo draugijos patalpose, 1917 m. birželio 6 d. buvo iškeltas tautinių spalvų klausimas. Jonas Basanavičius perskaitė pranešimą, kuriuo įrodinėjo, kad Lietuvos vėliavos spalva praeityje buvo raudona, „o ant raudono dugno buvo pavaizduotas kardu užsimojęs raitelis ant širmo žirgo“. Jonas Basanavičius siūlė ir toliau tęsti šią tradiciją ir šį variantą rinktis atgimsiančios Lietuvos valstybės vėliava. Prieštaraujančių nebuvo, tačiau pasigirdo svarstymai, kad toks vėliavos variantas neišsprendžia tautinių spalvų klausimo, tuo labiau, kad raudonos spalvos vėliava be Vyties negalėjo būti naudojama. Todėl reikėjo išrinkti naujas spalvas, kurios galėtų sudaryti paprastą kasdieninę, lengvai pasiuvamo spalvų derinio vėliavą, kuri galėtų būti naudojama šalia istorinės vėliavos. Šio pasitarimo nariai nustatė principą, kuriuo remiantis turėjo būti parinktos tautinės spalvos. Visi sutarė, kad reikia rinktis tokias spalvas, kurios dažniausiai aptinkamos liaudies dirbiniuose, juostose, prijuostėse ir pan. Visi sutiko, kad tokios spalvos yra žalia ir raudona. O užduotis šias spalvas suderinti vėliavoje buvo pavesta dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui. Spalvų derinio paieškos užtruko ilgai. Konsultantu pakviesto Tado Daugirdo vėliavos spalvų deriniai skyrėsi nuo Antano Žmuidzinavičiaus. Apskritai, kilo klausimas dėl spalvų skaičiaus. Vieni norėjo žalios ir raudonos vėliavos (tokiam projektui buvo pritarę ir JAV lietuviai), kiti būtinai pageidavo trijų spalvų derinio. Rasti trečiąją spalvą buvo sunkiausia. Buvo surengta netgi vėliavos projektų paroda. Nors planuota, tačiau vėliavos klausimas nebuvo išspręstas iki Lietuvių konferencijos Vilniuje susirinkimo, todėl tautinių spalvų klausimas buvo įtrauktas į šios konferencijos darbotvarkę.

1917 m. rusėjo 18–22 d. Vilniuje susirinkusi ir posėdžiavusi Lietuvių konferencija yra svarbi tuo, kad nubrėžė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gaires ir išrinko Lietuvos Tarybos narius, kurie 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja ir buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė, kurioje vyko konferencija. Tačiau konferencijos dalyviams Antano Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Dailininkas, archeologas Tadas Daugirdas siūlė vėliavą iš žalios spalvos viršuje, baltos viduryje ir raudonos apačioje, tačiau jis pats šiuo pasiūlymu nebuvo patenkintas. Jam priimtinesnis buvo tiesiog žalios ir raudonos derinys, nes šios spalvos dominavo lietuvių audiniuose. Pagaliau, jis pasiūlė įvesti siaurą geltoną juostą tarp kitų dviejų, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Antanas Žmuidzinavičius gynė dviejų spalvų, raudonos ir žalios, vėliavą, nes šios spalvos reiškia meilę ir viltį. Kiti vėliavoje norėjo matyti gamtos atspindį: žalius laukus ir pievas (apačioje), geltonus žiedus (viduryje) ir raudoną tekančią saulę (viršuje). Lietuvių konferencija dėl vėliavos neapsisprendė, tad pavedė šį klausimą išspręsti Lietuvos Tarybos sudarytai komisijai, kurios nariais tapo Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. Komisija nusprendė Antano Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona – spalva. 1918 m. balandžio 19 d. Komisija priėmė Lietuvos vėliavos projektą, kurį sudarė trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia ir raudona. Protokolo tekstas skelbė, kad Komisijos nariai: „apsistojo ties trispalve vėliava susidedančia iš raudonos spalvos apačioje, žalios viduryje ir geltonos viršuje.“ 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai patvirtino šį vėliavos projektą kaip Lietuvos valstybės vėliavą. Tos pačios dienos posėdyje buvo pasiūlyta trispalvę Lietuvos valstybės vėliavą iškelti Gedimino pilies bokšte. Šiuo klausimu vyko nelengvos derybos su okupacine Vokietijos valdžia, pagaliau gavus jos leidimą 1918 m. viduryje Lietuvos trispalvė vėliava buvo iškelta Gedimino pilies bokšte. Tačiau Vokietijos valdžia jautriai sureagavo į lietuvių spaudoje pasirodžiusią žinutę apie Vokietijos vėliavos pakeitimą Lietuvos trispalve. Iš Berlyno buvo gautas reikalavimas Gedimino pilies bokšte vėl iškelti Vokietijos vėliavą, o Lietuvos trispalvę vėliavą leista iškabinti šalia ir žemiau Vokietijos vėliavos. Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas nusprendė šia teise nepasinaudoti. Kiek vėliau Lietuvos valstybės vėliava buvo iškelta prie Lietuvos Valstybės Tarybos pastato. Pamažu šis vėliavos projektas prigijo tautoje. 1919 m. sausio 1 d. Vilniaus komendanto Kazio Škirpos iniciatyva Lietuvos trispalvė vėliava antrą kartą buvo iškelta Gedimino pilies bokšte, vėliava buvo pagerbta šūvių salve. Vėliava Gedimino pilies bokšte plevėsavo iki 1919 m. sausio 6 d., kai Vilnių užėmė Sovietų Rusijos kariuomenė. Pirmosiomis 1919 m. sausio dienomis Lietuvos valstybės įstaigos persikėlė į Kauną. Laikinoje sostinėje Kaune virš Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų, virš Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, taip pat Karo muziejaus bokšte plevėsuodavo istorinė vėliava, kurią buvo patvirtinusi dar Lietuvos Taryba. Šios vėliavos vienoje pusėje buvo vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, o kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Trispalvė Lietuvos valstybės vėliava buvo neatsiejama visų valstybės švenčių ir renginių dalis, ji puošė visuomeninių organizacijų būstines, taip pat būdavo keliama valstybės švenčių progomis prie valstybės, visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų.

Pirmojoje nuolatinėje Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje yra įrašyta: „Valstybės spalvos: geltona – žalia – raudona.“, ši nuostata buvo pakartoja ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Tik 1938 metų Lietuvos Konstitucijoje trispalvė pavadinta Lietuvos tautos vėliava: „Tautinės spalvos – geltona-žalia-raudona.“ Diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo, mat geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinys heraldikos požiūriu buvo netinkamas. Buvo parengti du nauji trispalvių vėliavų projektai. 1940 m. gegužės mėnesį Komisija Valstybės herbui nustatyti buvo nutarusi pateikti Respublikos Prezidentui naują – geltonos, raudonos ir baltos spalvų – vėliavos projektą (su raiteliu per vidurį iš vienos pusės ir su Gediminaičių stulpais – iš kitos), tačiau tolesnius svarstymus nutraukė 1940 m. sovietų okupacija.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės. 1940 m. Lietuvos LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoj trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m. – raudonos, baltos ir žalios spalvų vėliavą su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe). Tačiau nepriklausomos Lietuvos trispalvė nenugrimzdo užmarštin, ji būdavo slapčia iškeliama viešose vietose Vasario 16-osios proga, slapčia saugoma lietuvių namuose, naudota rezistencijai išreikšti. Lietuvos valstybės vėliava okupacijos metais atvirai plevėsavo prie veiklą tęsusių Lietuvos diplomatinių atstovybių būstinių užsienyje ir lietuvių išeivių organizacijose, renginiuose, akcijose.

Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava oficialiai į viešąjį gyvenimą Lietuvoje grįžo Sovietų Sąjungoje prasidėjus persitvarkymui, o Lietuvoje – Atgimimui. 1988 m. vasarą Lietuvos trispalvė suplevėsavo Sąjūdžio mitinguose ir kituose visuomeniniuose renginiuose. 1988 m. spalio 7 d. ji pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo buvo iškelta Gedimino pilies bokšte kaip svarbus tautos istorinis simbolis. 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos LTSR Aukščiausioji Taryba, spaudžiama visuomenės, buvo priversta pakeisti LTSR Konstituciją ir geltonai, žaliai ir raudonai vėliavai suteikti valstybės vėliavos statusą. Lietuvos LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 m. sausio 25 d. patvirtino vėliavos spalvinį etaloną ir iš sovietinių vėliavų perimtas ilgio ir pločio proporcijas (1:2). Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) buvo atkurtos pagal nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliavas, kurias išsaugojo muziejai ir privatūs asmenys.

Lietuvos valstybės vėliava tapo svarbiu simboliu atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 1990 m. kovo 11-ąją, paskelbus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų vardinio balsavimo rezultatus dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto (oficialus jo pavadinimas – Aktas Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo) – 22.44 val. skambant Lietuvos Respublikos himnui, posėdžių salėje buvo pakelta Lietuvos valstybės vėliava. Ji simboliškai uždengė, prieš tai šviesiu audiniu uždengtą, LTSR herbą. Ši vėliava puošė parlamento posėdžių salę, kol ją pakeitė dailininko Kęstučio Balčikonio sukurta batika „Vytis saulės spindulių fone“.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo, 10 straipsnis skelbė: „Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, kurią sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 1:2.“

1991 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos valstybinės vėliavos“, kuris su pakeitimais galioja iki šiandien.

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino tautinės trispalvės kaip valstybės vėliavos statusą. Konstitucijos 15 straipsnis skelbia: „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.“

1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas Atmintinų dienų įstatyme įtvirtino Lietuvos vėliavos dieną: „sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena“.

2004 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimo įstatymą atkūrė prieškario Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos proporcijas (3:5).“

2019 m. liepos 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu sostinės Kazio Škirpos alėjos pavadinimas buvo pakeistas į Trispalvės alėjos pavadinimą.

Šaltinis – https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=38111&p_k=1 

close