„… Jie, Lietuvos vaikai, kovojo už dalykus, kurie pirmiausiai iškovojami ne ginklais, bet tiesa. Štai ką reiškė ne vieną kartą besitęsusios laisvės kovos… Visa, kas brangiausia už nepriklausomą valstybę atidavę didvyriai širdimi žinojo už ką jie stoja ir kodėl taip reikia. Stojo už geresnį pasaulį, už klestinčią valstybę, už orų ateities kartų gyvenimą. Už tai atiduotos gyvybės…
Žuvusius ir nukentėjusius kovojant už Lietuvos laisvę atminkime ne liūdesiu, o džiaugsmu ir dėkingumu. Parodykime, jog jų dovana ateities kartoms neliko pamiršta. Parodykime, kad esame dėkingi. Kad laisvai kurdami dabarties Lietuvą esame įsipareigoję vertinti ir atsakingai naudotis laisvės dovana.
Uždekime žvakelę žuvusiems, kaip atminties, pagarbos ir dėkingumo ženklą.“
Kai norime kalbėt apie tėvynę,
pirmiausia žodį žuvusiems suteikim.
Tai jų alsavimas, kaip vėjo gūsis,
išskleidžia mūsų vėliavas.
Jų rankos palaimina ir duoną, ir svajonę.
Jų akys stebi mus kaip gyvos žvaigždės
ir žemė kalba jų derlingais žodžiais:
tai paukščio čiulbesys, tai vyšnios žiedas,
tai moters šypsena, tai vaiko juokas,
tai dešinė, kuri ištiesus laiko
ir esamą, ir būsimą tėvynę.
Kalbėkim apie ją teisingais žodžiais,
kad mūsų žuvusieji mus suprastų.
Justinas Marcinkevičius