Kiekvienų metų sandūra yra tas laikas, kuomet daug ką apmąstome, prisimename, įvertiname. Mintyse prabėgame ir iš naujo peržvelgiame atliktus darbus, išgyvename dėl nesėkmių, pasidžiaugiame savo ar sau artimų žmonių laimėjimais bei pasiekimais.

2020-12-31 kreipimesi į mūsų mokyklos bendruomenę progimnazijos direktorius Tomas gražiai akcentavo spalvotų jausmų svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime. Kiek tų spalvų ir atspalvių kiekvienas savyje sugebame sukurti, toks, matyt ir yra mūsų šioje Žemėje nugyvento bei nutapyto laiko paveikslas. O laikas, deja, bėga itin greitai ir nesustabdomai.

Prieš kurį laiką sulaukiau žinomo publicisto, kultūros apžvalgininko, keleto istorinių knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio skambučio, vėl sugrąžinusio į šiltą ir saulėtą vieną prabėgusios vasaros dieną. Galimai, iš naujo internetiniame portale peržvelgęs 2020-06-23 itin geromis emocijomis bei šviesiomis vasaros spalvomis paženklintą Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje vykusį šventinį renginį, istorikas panūdo sužinoti koks folkloro ansamblis taip puikiai ir uždegančiai sudainavo daugeliui žinomą seną patriotinę dainą „Vilniaus kalneliai“. Pokalbiui pasibaigus, tą, filmuotą vaizdo medžiagą, gal jau kelintą kartą, iš naujo peržvelgiau ir aš. Kad daina patiko ne tik jam ir kaip ji praskaidrino bei pakėlė nuotaiką šventės dalyviams, matosi iš filmuotų kadrų. Išgirdus pirmuosius dainos žodžius, sukluso į šventinį renginį atvykusio, net visko mačiusio bei girdėjusio, daugelio koncertų ir tarptautinių konkursų dalyvio bei laureato LR Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro atlikėjai! Beje, šis orkestras su linksmu bei nenuilstančiu savo meno vadovu ir dirigentu Eimantu Anskaičiu ir, žinoma, puikia šventine programa, renginio dalyvius džiugina jau ne pirmi metai! Orkestras – orkestru… Jo nuotaikingą pasirodymą pamatysite peržvelgę minėtąją vaizdo medžiagą, tačiau metas atsakyti ir į istoriko Vidmanto klausimą. Išties, kas gi tas, tokį puikų įspūdį bei gerą aurą sukūręs ir tokiomis skaidriomis spalvomis šventinį renginį papuošęs jaunų žmonių ansamblis!?.. Kas gi jo vadovas ir kas tie, pakiliai bei gražiai dainuojantys, dar ir taip profesionaliai įvairius muzikos instrumentus įvaldę atlikėjai?.

Tai kol kas dar ne tokie garsūs ir plačiai žinomi, tačiau neabejotinai jau sugebantys užkariauti publikos dėmesį bei pačiomis šviesiausiomis spalvomis į klausytojų širdis jautriai pasibelsti Vilniaus Antakalnio progimnazijos moksleiviai Ignas Tamulaitis, Greta Vasiliauskaitė, Ieva Alminaitė, Saulė Jankūnaitė, Elinga Savickaitė, Kamilė Rusaitė, Atėnė Načajūtė, Miglė Bytautaitė, smuikininkas Naglis Kmieliauskas ir jų vadovė bei meninės kompozicijos autorė, progimnazijos muzikos mokytoja Džeralda Kmieliauskienė.

Prakalbus apie šį prasmingą ir gražų, kasmet vis daugiau dėmesio bei dalyvių sulaukiantį istorinės atminties renginį Nepriklausomybės aikštėje, būtina pažymėti kokiam įvykiui jis skiriamas.

Apie 1941 m. Tautos, kitaip Birželio sukilimą sužinojau iš savo tėvo dar būdamas paauglys. Mano paauglystė – tai laikas, kuomet apie skaudžią mūsų tautos istoriją, okupacijas bei laisvės ir nepriklausomybės praradimus garsiai kalbėti buvo ne valia. Už tai buvo galima prarasti darbą, būti persekiojamam represinių valstybės struktūrų, pašalintam iš aukštųjų mokyklų ar net sulaukti įkalinimo bausmės. Kadangi gimiau ir augau šeimoje, kurioje buvo skiepijama meilė Tėvynei, dažnai, nors ir pašnibždomis aptarinėjant tragišką pokario partizanų, taip pat, minėto sukilimo dalyvių bei kitų laisvės kovotojų lemtį, mano sąmonėje gan anksti susiformavo atitinkamas požiūris į laisvės siekį bei už ją gyvybę ar dalį savo laisvo gyvenimo atidavusius žmones.

Lietuva, jos istorija… Šimtmečiais besitęsiančios atkaklios, nuožmios ir kruvinos kovos dėl  tautos ir valstybės, dėl savos kalbos ir kultūros, dėl savo vaikų bei savosios gyvasties išsaugojimo ir, žinoma, laisvės. Tas saldus, niekada neleidęs taikstytis su priespaudomis, pažeminimais, dvasiniais nepritekliais, daugelio poetų apdainuotas bei gausybėje romanų aprašytas, neabejotinai spalvotas jausmas ir žodis – Laisvė!

Jos siekis ir troškimas mūsų tautos sūnus ir dukras vedė per nesuskaičiuojamų karų bei sukilimų ugnį link tokio tolimo ir, rodos, nepasiekiamo tikslo. Tikslo būti savimi, galimybės džiaugtis gyvenimu, kvėpuoti pilna krūtine, kalbėti sava kalba ir rašyti savais rašmenimis. Tikslo, atvedusio į dvidešimtąjį amžių, leidusį atkurti savąją valstybę ir pagaliau vėl tapti laisviems.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, remdamasi tautų apsisprendimo teise ir reikšdama lietuvių tautos valią paskelbė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Deja, tai nebuvo negandų pabaiga… Lietuvai ir vėl teko daugelį kartų ginklais ir kitais būdais ginti savo laisvę bei nepriklausomybę.

Tai 1918 – 1920 m. Nepriklausomybės, taip pat Klaipėdos krašto atgavimo kovos bei kiti incidentai, pareikalavę daugelio Lietuvos vaikinų savanorių gyvybių. Ir, kai atrodė, joms pasibaigus Lietuva tapo nepriklausoma, suklestėjusia savarankiška valstybe, po kiek daugiau nei dvidešimt metų mūsų tautai vėl teko be galo sunkūs ir kruvini išbandymai.

1940 – tieji metai. Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo okupuotos ir prievarta inkorporuotos – įjungtos į Sovietų sąjungos sudėtį. Ši penkiasdešimt trejus metus svetimos kariuomenės ir svetimos valdžios struktūrų vykdyta okupacija iš mūsų tautos pareikalavo daugiausiai netekčių ir paliko kruviniausią pėdsaką mūsų šalies istorijoje.

Ir tik 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 45 min., kuomet Lietuvos teritoriją paliko paskutinis sovietinės Rusijos kareivis, tapome visiškai laisvi. Kad tai taptų realybe, per tuos 53-jus metus ant Laisvės aukuro Lietuva sudėjo nesuskaičiuojamas aukas tiek 1941 m. Tautos, kitaip Birželio sukilimo ugnyje, tiek ištisą dešimtmetį trukusiose pokario partizaninėse kovose, Sibiro Gulaguose – mirties stovyklose, tremtyje, taip pat, 1972 m. gegužę gyvuoju Romo Kalantos fakelu nušviestame Kauno pavasaryje ir 1991 m. sausio barikadose.  Tačiau iki tos, išsvajotos laisvės buvo ilgas ir ne rožėmis klotas kelias.

Šiemet birželio 23 d., tikėkimės, jog prideramai ir iškilmingai Lietuva, o galbūt ir Antakalnio progimnazijos bendruomenė, su progimnazijos vėliava, su mokiniais, jų tėveliais ir mokytojais, linksmame bei spalvingame, atskirai išsirikiavusiame būryje Nepriklausomybės aikštėje  paminės 80 – tąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines. Sukilimo, vėliau tapusio paskata jau antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti eilei išsivadavimo kovų bei akcijų, kurios tęsėsi iki pat 1991 m. sausio tryliktosios nakties. Nakties, po kurios pradėjo aušti ilgai lauktas Laisvės rytas… Tokio ryto, galbūt, Aukščiausiojo valia, tuomet simboliškai sutapusio su brėkštančia ilgiausia metų diena, Lietuva laukė nuo pat 1940 m. vasaros. Tos vasaros, kuomet išduota savo politikų, valdžios ir aukščiausių kariuomenės vadų, buvo išniekinta ir brutaliai išprievartauta iš Rytų plūstančių, kraupiai raudonų, sulaukėjusių ordų bei jiems parsidavusių mūsų tautiečių.

Tos, 1941m. birželio 22 – 28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu, nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo be atodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu. Išsaugojusiu dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

2015 metų pavasarį man gimė idėja išskirtinai iškilmingai pažymėti itin svarbaus istorinio įvykio, 1941 m. Tautos, kitaip Birželio sukilimo metines. Minėjimo išskirtinumą galėjo užtikrinti veržli, su mūsų Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga tam tikslui susiliejusi ir gaivaus vėjo galinti įnešti autoritetinga patriotinė jėga –  Lietuvos baikerių kongresas. Su pasiūlymu kreipiausi į tuometinį kongreso tarybos pirmininką Marių Misiūną, kuris maloniai sutiko prisidėti prie bendro reikalo.

2015 metų birželio 23 – ąją iš Vilniaus į Kauną – 1941 metų Birželio sukilimo lopšį parvežti simbolinės sukilimo ugnies pirmojon, jau istorija tapusia kelionėn išvyko grupė motociklininkų. Prie Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus pagerbę žuvusių sukilimo dalyvių atminimą ir muziejaus varpinės bokšte pakėlę trispalvę, vaikinai grįžo į Vilnių.  Nepriklausomybės aikštėje juos pasitiko Lietuvos kariuomenės garbės kuopa, Savanorių pajėgų orkestras ir į aikštę susirinkusių patriotinių organizacijų atstovai.  Aukščiausioms Lietuvos Respublikos valdžios institucijoms įteikėme raginimą, kad garsioji 1941-06-23 per Kauno radiofoną visam pasauliui ištransliuota Nepriklausomybės atstatymo deklaracija būtų pripažinta teisės aktu. Tokius raginimus teikiame kiekvienais metais. Deja, iki šiol šie raginimai nesulaukė atgarsio. Galbūt naujai išrinktas LR Seimas drąsiai ir garbingai pagaliau tą pasiryš padaryti. Atsisakymų ir vilkinimo dingstis iki šiol vis buvo nuo sovietinių laikų pasilikęs komunistinės ideologijos primestas šleifas, esą sukilimo metu buvo vykdomi išpuoliai prieš žydų bendruomenę bei „dorus tarybinius piliečius“…

Birželio sukilimas išskirtinis tuo, jog pati jo esmė, o kartu ir visi, tiek gyvi, tiek kritę jo didvyriai ištisus dešimtmečius buvo šmeižiami ir menkinami antrąja raudono potvynio banga į Lietuvą sugrįžusių okupantų bei jų propaganda įtikėjusiųjų. Nors šis sukilimas tęsėsi tik septynias birželio dienas su vieninteliu tikslu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, jo dalyviams buvo ir, deja, tebėra raudonojo šleifo įtakota propaganda, melu bei pastangomis klijuojamos žydšaudžių, teroristų ir panašios etiketės. Šmeižtas ir melas visada buvo bailių, menkystų bei parsidavėlių įrankis.

Tarpukario Lietuvos žmonės ištisus dvidešimt du metus (1918-1940) savitarpio pagarboje gyveno, dirbo ir puikiai sutarė su šalia gyvenančiais kitataučiais jos piliečiais. 1941m. Birželio sukilimas nebuvo karas prieš juos!

Iš 1941m. Birželio sukilimo dalyvio Rimanto Eigelio našlės, buvusios vienos Kauno mokyklos istorijos mokytojos Irenos Eigelienės kažkurio renginio metu gavau dovanų 1995 m. išleistą, dabar jau retą knygą SUKILIMAS, kurioje aprašyti minėto sukilimo vaizdai ir, kas labai svarbu, surinkti daugelio, tuomet dar gyvų sukilimo dalyvių prisiminimai. Ne viename jų akcentuojama, jog sukilimo dalyviams buvo įsakyta ne kerštauti! Neliesti ne tik žydų, bet ir į Sovietų sąjungą pabėgusių rusų karininkų ar net komunistų (!) šeimų.

Pasibaigus sukilimui ir birželio 28-ąją sukilėliams padėjus (Ne sudėjus, ne pasidavus! Jų dar prireiks pokario partizaninėje Laisvės kovoje!..) ginklus, sukilimas, kaip karinis struktūrinis vienetas, nėra ir negali būti atsakingas už pavienius jo dalyvius, vėliau nuėjusius tarnauti naujajam okupantui ar sukilimo metu atliktus asmeninio keršto aktus už raudonojo sadisto ir jo pakalikų nukankintus savo artimuosius. Prisiminkime per vienerius (1940-1941) bolševikmečio metus į Sibirą ir Šiaurę ištremtus bei įkalintus daugiau nei 18 000  Lietuvos piliečių… Lietuvių, lenkų, žydų… Prisiminkime bolševikinių išgamų masiškai išžudytus politinius kalinius Pravieniškėse, Rainiuose, nukankintus Panevėžio gydytojus, tarp kurių buvo net rusų tautybės asmenų… Besitraukiančių enkavėdistų (NKVD – sovietinės valstybės represinė struktūra. Rusiškai „Narodnyj komissariat vnutrennich diel“. Lietuviškai Vidaus reikalų liaudies komisariatas) nukapotomis galūnėmis ir perpjautais pilvais kankinančiai mirčiai pasmerktą žemaičių ūkininko šeimą, nepagailint net mažamečių vaikų Kvėdarnos apylinkėje, už tai, jog tą lemtingą karo tarp Vokietijos ir Sovietų sąjungos pradžios rytą išskalbusi lauke padžiaustė baltą patalynę… Bukaprotis, besitraukiančių enkavėdistų vadas tai palaikė pasidavimo vokiečiams ženklu… Bent trumpam save įsivaizduokime likusio gyvo tos šeimos tėvo, brolio ar sūnaus vietoje… Suprantama, jog šie vyrai iš Lietuvos bėgančių raudonųjų bolševikinių okupantų nepuolė išlydėti su gėlėmis. Bėgantį okupantą lydėjo tik kulkos!.. Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, Biržuose, Obeliuose… Visoje Lietuvoje!..

Ginkluotas sukilimas – tai karas. Keršto aktų neišvengta, būta… Prisiminkime viduriniųjų amžių istoriją, kad ir Žalgirio mūšį. Amžininkų aprašytas faktas, jog po mūšio Didžiajam kunigaikščiui Vytautui buvo pristatyti į nelaisvę patekę kilmingi vokiečių riteriai. Du iš jų atpažinęs, kaip savo vaikų žudikus, Vytautas čia pat įsakė juos pakarti, nors riterių tais laikais niekas nekardavo. Už riterius buvo mokama išpirka.

Tačiau, galbūt, yra atvejų, kuomet galima kerštą pateisinti… Tuomet, kai spalvotame jausmų spektre nebelieka vietos šviesai. Kai budeliai ir sadistai, taip nuostabiai pražydusias tavo jaunystės pievas ir sodus užlieja vienintele tamsiai raudono kraujo spalva…

O tokių budelių NKVD tardytojų sąrašuose netrūko nei lietuviškų, nei rusiškų, nei žydiškų, nei lenkiškų pavardžių. Išgamos ir niekšai tautybės neturi! O sukilimai nevyksta be priežasties… Tai įvertinkime ir supraskime !

Tik mums patiems lemta apsispręsti, kas brangu ir ar turime gerbti tas vertybes, už kurias kovojo ir padėjo galvas mūsų tėvai bei protėviai. Vertybes, kurių visuma yra mūsų Laisvė, mūsų teisė kalbėti gimtąja kalba, pasaulio žemėlapyje surasti laisvą ir nepriklausomą šalį, mūsų Tėvynę Lietuvą ir savo vardus rašyti lietuviškai!

Ir, žinoma – sieloje bei širdyje puoselėti spalvotus jausmus… Tokius, kokius savo pamokose jums, mieli moksleiviai, perteikia Antakalnio progimnazijos mokytojai!

Kęstutis Balčiūnas

LLKS valdybos ir Antakalnio progimnazijos bendruomenės narys, renginio Nepriklausomybės aikštėje organizatorius

 Filmuota 2020-06-23 renginio medžiaga:

Prisegti failai: