2gangelsPalaikydami Vilniaus psichologinės-pedagoginės tarnybos ir Vilniaus miesto socialinių pedagogų metodinio būrelio iniciatyvą, veiksmo savaitės „Be patyčių“ metu 5-8 klasių mokiniai dalyvavo akcijoje „Žinutė tau“. Akcijos tikslas- geriau suprasti žmonių, patiriančių patyčias savijautą, jausmus, ieškoti problemos sprendimo būdų, siekti šiltesnių mokinių tarpusavio santykių mokykloje. Per etikos pamokas mokiniams buvo pasiūlyta užbaigti tris sakinius. Ką mūsų mokiniai mano apie patyčias, ką pataria, kaip jas reikėtų mažinti. Kviečiu paskaityti atrinktas įvairesnes mokinių mintis, nes daug užrašytų teiginių buvo labai panašūs. Tikiuosi, kad šias mintis paskaitys ir mokinių tėveliai, o klasių auklėtojams ši medžiaga galės pasitarnauti dar vienai klasės valandėlei patyčių prevencijos tema.

Etikos mokytoja Jūratė Gadeikienė

5-8 klasių mokinių mintys

  1. Žinau, kad kai kurie žmonės tyčiojasi iš kitų. Kai žmogus tyčiojasi iš kito, jis nežino/ nepagalvoja
  • „… kad, galbūt, jis anksčiau buvo to žmogaus autoritetas. Girdėti patyčias iš žmogaus, kurį gerbei ar mylėjai, yra labai skaudu.
  • kad kitiems tai skaudu.
  • kad kitam gali būti liūdna ir jis gali blogai jaustis.
  • ką daro ir ką tuo metu jaučia kitas.
  • kad tyčiodamasis jis tik nori smagiai praleisti laiką.
  • kaip jaučiasi patyčias patiriantis vaikas.
  • kad žeidžia kitą. Tačiau visi įžeidimai žmogaus atminty lieka, tad, pirma pagalvok, o po to sakyk.
  • kad taip menkindamas kitus jis nepasijus geriau, gal tik akimirkai.
  • apie tai, ką patiria, jaučia, išgyvena žmogus, iš kurio tyčiojamasi.
  • kad kažkas kažkada ir iš jo gali taip šaipytis ir tyčiotis.
  • kad jis taip elgiasi dėl to, kad pats jaučiasi blogai. Taip jis išlieja savo pyktį.
  • kad galvoja tik apie save. Jis- savotiškas egoistas.
  • kad besityčiodamas iš kito, anksčiau ar vėliaus pradės jausti sąžinės graužatį.
  • jog visos patyčios gali sugrįžti bumerangu jam pačiam, t. y. dvigubai stipriau.
  • ką jis daro, jis tik vaidina „kietą“ prieš draugus.
  • kad jis neturi teisės to daryti.
  • kad kitą žmogų žlugdo dvasiškai.
  1. Patyčias patiriantis žmogus
  • jaučiasi vienišas ir nieko nevertas.
  • pradeda nepasitikėti savimi, galvoja, kad yra blogesnis už kitus…
  • jaučiasi atstumtas, nelaimingas, nustoja savimi pasitikėti, blogai galvoja apie save.
  • jaučiasi negerbiamas, vis galvoja, kodėl iš jo tyčiojamasi, bando jiems neužkliūti.
  • jaučiasi nemėgiamas klasėje, nenori eiti į mokyklą, nori atsakyti tuo pačiu, bet bijo, kad visa tai nenueitų per toli…
  • jaučiasi atstumtas, liūdnas, piktas.
  • galbūt, pasislėpęs verkia, stengiasi pasikeisti, būti tokiu, kokiu jį norėtų matyti kiti, stengiasi surasti kitų žmonių, kurie taip pat yra atstumti, kad galėtų bent su jais pabendrauti, pasiguosti, išsikalbėti.
  • jaučia pyktį ir bejėgiškumą.
  • pradeda visų šalintis.
  • jaučiasi pažeidžiamas, prislėgtas, nesaugus. Jis negali būti su niekuo atviras, nes mano, kad kitas žmogus taip pat iš jo pasityčios. Dėl to būna uždaras ir vienišas.
  • nežino kur dėtis, jam norisi „skradžiai žemę prasmegti“ .
  • kaupia savyje pyktį, kartais tikisi, kad pripras…
  • nekenčia to, kuris tyčiojasi. Bando atkeršyti.
  • labai kenčia, jam skaudu ir dėl žodinių patyčių, ir dėl smurto, kurį kartais patiria. Jis pyksta ne tik ant to, kuris tyčiojasi, bet ir ant savęs, kad nesugeba apsiginti.
  • galvoja, kad jei neklausys tų, kurie tyčiojasi, bus nenormalus. Jis pradeda elgtis panašiai, kaip kiti, pradeda daryti blogus darbus.
  1. Kad patyčių mažėtų, reikia
  • kad ‚savaitės be patyčių‘ vyktų kiekvieną mėnesį.
  • stengtis būti tolerantiškesniems su kitais, neįžeidinėti. Kitaip tariant, kiekvienas turi dirbti su savimi, ugdytis savitvardą ir sąmoningumą.
  • vyresniųjų pagalbos. Dirbt su besityčiojančiu sakant, kad reikia galvoti savo galva; prieš ką nors sakant ar darant pirmiausiai pagalvoti ir suskaičiuoti iki 5.
  • kad besityčiojantieji suprastų, ką daro, kad jie trypia kito žmogaus jausmus.
  • daugiau apie tai kalbėti su mokiniais; pirmiausiai kiekvienas turėtų pradėti nuo savęs.
  • kiekvienas turėtų stengtis kuo geriau elgtis vienas kito atžvilgiu.
  • su kiekvienu bendrauti vienodai; tam, iš kurio tyčiojamasi, reikia, kad klasės draugai skirtų ypač daug dėmesio.
  • protingų, drausminančių, dėmesingų, besikalbančių su vaiku tėvų.
  • nesityčioti. Jei žinai, kad vienas negalėsi padėti nuskriaustajam, tai kuo skubiau rast žmonių (mokytojų, tėvų, draugų), kurie galėtų padėti susidariusią situaciją išspręsti.
  • tai vertinti kaip vaikišką nusikaltimą: kiekvienas turi prisiimti atsakomybę.
  • apginti patyčias patiriantį žmogų; reikia kalbėtis ir su nuskriaustuoju, ir su skriaudiku.
  • priimti tokį žmogų koks jis yra, nes visi žmonės savaip nuostabūs.
  • drausminti besityčiojančius, reikia priversti juos susimąstyti, kas būtų, jeigu tyčiotųsi iš jų.
  • organizuoti akcijas, veiklas, skatinančias nesityčioti, o pastebėjus patyčias pranešti mokytojams, tėvams.
  • kiekvienam išmokti įsivaizduoti save to kailyje, iš kurio tyčiojamasi (t. y. būti empatišku)
  • užstoti žmogų, iš kurio tyčiojamasi. Reikia dažniau sakyti vienas kitam komplimentus, bendraujant vardinti gerus žmogaus bruožus, savybes, džiaugtis vieniems kitais.
  • suvokti, kad nei vienas nėra tobulas, kad visus reikia mylėti ir gerbti tokius, kokie jie yra. Kartais patylėti kartu su skriaudžiamuoju, pasikalbėti.
  • pastebėti ne daiktus, o žmones. Visi turime tas pačias teises. Pagalvokim…
  • kad tėvai savo vaikams skirtų daugiau dėmesio, su jais kalbėtųsi, išklausytų juos, suprastų ir stengtųsi padėti.
  • aiškintis be perstojo, kas taip elgiasi. Ir gal kiekvieniems tėvams nereikėtų taip lepinti savo vaikų ir netikėti jais 100 procentų, ką jie sako apie savo elgesį mokykloje. Tėvai tiki, kad jų vaikai geriausi, bet ar taip yra iš tikrųjų?
  • kad patyčių liudininkai- stebėtojai palaikytų tą, iš kurio tyčiojamasi ir aiškiai pasakytų, kad jie jo pusėje.
  • stengtis patiems nesityčioti ir pranešti suaugusiems, jeigu pastebi patyčias. Dvylikamečiai patys vieni, be suaugusiųjų to nesustabdys.
  • ir tėvų pagalbos. Tėvai turi kalbėtis su savo vaikais kantriai, o nepykti, nerėkti ant jų, nes vaikas mokykloje nori tą pyktį išlieti ant kito, taip ir gaunasi „užburtas ratas“.
  • suprasti, kad kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas. Negalime spręsti apie žmogų iš jo išvaizdos; reikėtų mokytis įsigilinti į jo jausmus.
  • daug dėmesio skirti tam, kuris skriaudžia. Matyt, yra priežastis patyčioms. Pvz. skriaudiko šeimos socialinė padėtis labai sunki, todėl vaikas pyksta ir išsilieja ant klasioko, kuriam pavydi.
  • su mokiniais kalbėti apie lygybę ir vienybę. Kalbėdami vien apie draugystę patyčių tikrai nesumažinsim.
  • ne tik mokytojų, bet ir tėvų, senelių, giminaičių dėmesio.
  • netylėti. Galima kreiptis ir į „Vaikų liniją“, kuri padės, patars.“