Rytas Sakas. Iš pirmų lūpų: ko nori mokiniai?

2019 m. lapkričio 14 d. vykusioje konferencijoje „Mokyklas (ne)standartas“, kurioje buvo pristatomos mokykloje įgyvendintų pokyčio projektų patirtys, savo mintimis pasidalino ir mokinys Rytas Sakas. Jo pranešimo centre – pokyčiai mokyklos kultūroje: „Visi kalbėję pranešėjai buvo užkrėsti tikėjimo vaiku. Aš užsikrėčiau tuo būdamas trylikos. Kai atėjau į mokyklą, kur „Renkuosi mokyti“ mokytojai buvo paskleidę šią „bacilą“. Jie tikėjo mano idėjomis. Tas jausmas – žinoti, kad tu gali, nes aplinkiniai tavimi tiki – buvo labai geras. Supratau, kad norėjau būti užsikrėtęs šia „bacila“ nuo pat septynerių metų.“

R. Sakas pastebėjo kelis aspektus, dėl kurių  mokiniai mokykloje jaučiasi geriau. Kokie tie aspektai?

Lygiavertiškumas ir pagarba

Mokiniai nemėgo uniformų, todėl vieną dieną, kai mokykloje jas tikrino, jie nusprendė parašyti laišką mokyklos direktoriui, išdėstė argumentus, kodėl jų neturėtų būti. Atsakymo, kurį gavo, vaikai nesitikėjo – jis turbūt buvo ilgesnis nei pranešėjo šiandienos kalba. Su smulkmenomis, idėjomis, pasiūlymais, argumentais. Svarbu tapo ne tai, kad uniformų nepanaikins, o tai, kad direktorius skyrė daug laiko paaiškinti motyvams – juk galėjo tiesiog trumpai pasakyti „ne“ arba apskritai neatsakyti. Taip mokiniai sužino apie savo vertę, kad jų nuomonės klausomasi. Kas mokykloje sunkiausia? Jaustis antrarūšiam, nevertinamam. Pagarba nėra visada sutikti su mokinio nuomone ir daryti tai, ko jis nori, tai – išklausyti, bandyti suprasti. Pagarba ir lygiavertiškumas yra santykių pamatai, ant kurių galima pastatyti labai daug, o jų savikaina yra niekinė.

Pasitikėjimas

Mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi R. Sakas, būdavo daug renginių. Vieną balandžio 1-ąją vyko „Miego diena“, ją organizavo merginos, kurios bėgdavo iš pamokų, neatlikdavo namų darbų, nebuvo mokytojų numylėtinės. Jos neturėjo viešojo kalbėjimo įgūdžių, renginių organizavimo patirties, todėl šis renginys buvo be struktūros ir scenarijaus. Tačiau jos dirbo iš širdies, renginys įvyko. Tai buvo mokinių renginys, jų dalyvavo keli šimtai. Įsivaizduokite, kai mokinys nuolat girdi: „Tu negali, nepasieksi“, o paskui sėkmingai suorganizuoja tokį renginį. Tai įkvepia pasitikėjimo savimi, kurio dabartinėje visuomenėje itin trūksta. Mokykloje svarbiausia ne tobulumas, o mokinių įtrauktis. Tebūna tai kreivai iškarpyta popierinė snaigė ant lango ar drebančiu balsu pasakytas eilėraštis.

R. Sakas su keliais klasės draugais sugalvojo grandiozinę idėją – mokyklos kino festivalį. Nuėjo pas „Renkuosi mokyti“ mokytoją, kuri pasakė: „Jūs organizuokite, mes užsakysime kino salę.“ Taip ir padarė: mokiniai surado rėmėjų, sukūrė reklamą, subūrė komisiją, gavo daug filmų – progimnazistų ir net antrokų. Ir vieną dieną visi susirinko į tikrą kino salę, žiūrėjo pačių sukurtus filmus, buvo apdovanoti rėmėjų prizais. Tai įkvepia. Taip vaikams buvo pasakyta: „Mes jumis pasitikime.“

 Tiltų tiesimas

„Kartais lygiavertiškumo, pagarbos ir pasitikėjimo nepavyksta sujungti, nes esame skirtingi. Skiriasi mūsų pradinės pozicijos – vienas iš lituanistų šeimos, kitas – iš rusakalbių, vienas iš Naujininkų, kitas iš Užupio. Bet visi jie yra vaikai. Šiemet pradėjau mokytis licėjuje – mano nuostabai, ten vaikai yra tokie pat: nenori rašyti kontrolinių darbų, jei gali, neina į mokyklą ir pan. Bet atotrūkis tarp Vilniaus licėjaus, kaip geriausios Lietuvos mokyklos, ir kaimo mokyklų yra didelis. Kabinamos etiketės – „gera“ ar „bloga“ mokykla (ar mokinys) – kuria socialinius burbulus, priešina“, – kalbėjo R. Sakas.

Mokiniai turėtų suprasti, kad mokytojas irgi yra žmogus – turi savo gyvenimą, šeimą, nori būti įvertintas ir išklausytas, o mokytojams reikėtų diferencijuoti mokinius. „Kaip manote, iš ko išmokau daugiau – ar iš mokytojos, kuri visiems duoda tas pačias užduotis, ar iš tos, kuri jas skiria pagal gebėjimų lygį? Iš pirmosios išmokau atlikti pratimą sąsiuvinyje, naršyti internete ir kalbėti su draugu vienu metu, o iš kitos – jos mokomo dalyko“, – palygino pranešėjas. Kartais mokiniui tas mažas žingsnelis – atlikti namų darbus, atsinešti sąsiuvinį ar apskritai ateiti į mokyklą – yra didelis šuolis, jį reikia pastebėti.

Visi trys išvardyti aspektai yra susiję, užkrečiami, kuria geresnę ir jaukesnę mokyklą mokiniams ir mokytojams. Taip galima išspręsti emocines mokyklos problemas, tam nereikia daug lėšų ar kitų resursų, švietimo reformos.

Parengta pagal „Švietimo naujienų“ korespondentės Dovilės Šileikytės straipsnį „Kaip užsikrėsti tikėjimu vaiku“ 

Rytas Sakas. Iš pirmų lūpų: ko nori mokiniai?

Prisegti failai: