Kokią Lietuvą mes kuriame?

Vasario 15 d. Vilniaus Antakalnio progimnazijoje vyko šventinė mokytojų diskusija ,,Kokią Lietuvą mes kuriame?‘‘. Mokytojai išsikėlė tikslą nuoširdžiai pasikalbėti apie savo darbo prasmę, paieškoti pakylėtų minčių, kartu išgyventi  nekasdienį buvimą, šventinį pakilumą, susikurti stiprų pilietinį jausmą. Pokalbyje dalyvavo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras dr. Darius Kuolys, kunigas ir pedagogas Antanas Saulaitis, Prano Mašioto pradinės mokyklos direktorė Jūratė Mikulskienė, Antakalnio progimnazijos tėvų atstovai: Raimondas Gužauskas, Vaida Špokevičiūtė. Rato diskusiją vedė direktoriaus pavaduotoja Neringa Čiukšienė.

Diskusija, skirta Vasario 16-ajai paminėti, prasidėjo iškilmingai dainuojant poeto Justino Marcinkevičiaus eiles „Tai gražiai mane augino“.

Dr. Darius Kuolys apžvelgė Lietuvos laisvės kelią, akcentavo, kad mokykloje atsispindi valstybės siekiai ir problemos. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu valstybė kurta kaip skydas mums, kultūrai ir kūrybai. Deja, niekas nesikalbėjo su mokytojais, neklausė jų nuomonės. Dr. Darius Kuolys kvietė mokytojus auginti Lietuvos piliečius, „galinčius prisiimti laisvės naštą, atkurti moralinį visuomenės audinį“, švietimą kryptingai orientuoti į žmogų. Jauni Lietuvos piliečiai vis dar neatranda ryšio su atkurta valstybe, nepasitiki vienas kitu, nes ir suaugusieji, mokytojai, tėvai, visuomenės veikėjai nepasitiki vienas kitu. „Valstybės pagrindas – savanoriška žmonių veikla“, tik savo noru veikdamas žmogus  supranta prasmę. Turėtų būti mokslo, verslo ryšys ir su išvykusiais tautiečiais, „galėtų būti garsesnis mūsų visų balsas“. Mokyklų vadovai turėtų būti partneriai, mokytojams svarbu atgauti savivertę, jie turėtų būti savarankiški, sakyti tiesą. „Politikoje problemos nutylimos. Dabar laisvoje Lietuvoje kiekvienas kovoja už save, turi įsitvirtinti“, bet juk turi ir bendrauti. Šiuolaikinę visuomenę kuria bendra mintis, o „bendras protas atsiranda tik diskutuojant, bendradarbiaujant“. Tikro ryšio tarp žmonių, mokytojų ir mokinių kūrimas ir yra ta paslaptis, kuri atstato pasitikėjimą. Toks pasitikėjimo ryšys paprastai užsimezga, kai žmonės kalbasi apie išties rūpimus bendrus reikalus.

„Kaip mums išlikti tokioj kaitoj?“, – kėlė retorinį klausimą kunigas Antanas Saulaitis. Mokyklos uždavinys – „ugdyti piliečius, valstybės narius, kurie tą valstybę padarytų galingą“, skiepyti pagarbą kitiems, „mūsų ryšiai pagrįsti baime, o tai ne laisvų žmonių reiškinys“. Mokyklos paskirtis yra ne tik žinių perteikimas, bet ir socializacijos mokymas. Mokykloje vaikai susitinka, šnekasi, mokosi kalbėti, kad vienas kitą išgirstume, mokėtume reikšti mintis. Lietuvos ateitį galima kurti čia – Lietuvoje. „Svarbiausias dalykas yra žmogaus širdis ir meilė joje gyvenanti. Meile grįstas suaugusių žmonių elgesys kuria laisvą žmogų“.

Mus jungia vienas tikslas, kiekvienas iš mūsų išgyvenam valstybingumą skirtingai.  „Savo valstybę, savo bendruomenę kuriame mes“, – neabejoja Vilniaus Prano Mašioto pradinės mokyklos direktorė Jūratė Mikulskienė. ,,Žmogus savo širdies gali nedemonstruoti, svarbu, kad ją turėtų, o ji jau pati prabils“. Mokytojas savo darbe turi matyti prasmę, „mažinti baimės kultūrą, turėtų pamatyti vienas kitą, kai yra sunku“. Čia itin svarbus vaidmuo tenka mokytojui. Dr. Darius Kuolys mano, kad ne kiekvienas turi tokį pašaukimą – būti mokytoju, ir kviečia suprasti, kad mokytojai – tai lyg išrinktųjų luomas visuomenėje. Mokytojas – žmogus, turintis savąją tiesą, kurią skleidžia širdimi. Širdies kalba – tai greitkelis pasiekti vaiką, išmokyti pajausti kitą, ugdyti tvirtą jo charakterį.

„Galime įveikti viską, kai yra tvari bendruomenė“, bendruomenėje „svarbu vienas kitą paremti, tuomet ir kova tampa lengvesnė, o kai turi palaikymą, tai ir dirbti lengviau“, – teigė progimnazijos direktorius Tomas Jankūnas. Švietimas yra pamatinis valstybės pagrindas, žmogaus amžius nėra kliūtis kurti. Apgailestavo, kad savanoriška veikla šiuo metu yra apleista.

Mokytojas – tai ne darbas, tai misija. Mokytojai turėtų būti drąsūs, atviri visuomenei. Mokinį reikia priimti tokį, koks jis yra. Vaikas tikisi, o „gal mane supras mokytojas“, – tvirtino mokinės tėtis Raimondas Gužauskas. Vaida Špokevičiūtė pažymėjo, kad pats mokytojas savo dvasią tegali palaikyti tik malda arba tikėjimu. Vaikai sugrįžę namo papasakoja, kuris mokytojas turi širdį, kuriam vaikas norėtų rašyti laišką.

„Mūsų misija nėra lengva, bet tokia įkvėpianti“, – teigė Neringa Čiukšienė. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę mes kuriame Lietuvos ateitį, padedame kurti kiekvieno žmogaus laimingą gyvenimą. Mokytojams rūpi, kad mokykla taptų namų šilumos tąsa, vertybių puoselėjimo vieta. Mokykla seka tėvų pavyzdžiu ir į kitas mokyklas žiūri per bendrystės prizmę. Visi kartu dirbame dėl vaikų, kad galėtume juos praturtinti žiniomis, išauklėtumėme dorais žmonėmis. Labai svarbu kurti vaikų pasitikėjimą suaugusiais, o to siekti galima tik atvira ir dora širdimi.

„Kodėl gera būti mokytoju?“ motyvais pasidalino mokyklos mokytojai. Milda Šidlauskienė apgailestavo, kad nebėra tradicinio šeimos modelio, tėvai negailestingi savo vaikams, todėl mokytojas „turi pasakyti kažką gero ne tik vaikams, bet ir mamoms, tėvams, patėviams“. Juk palaikanti ir suprantanti šeima yra didelė vertybė. Mokykla ir mokytojas įgauna galią veikti tik bendradarbiaudami su mokinio šeima. Deja, ne visos šeimos yra tvirtos. Mokytojui ypatingai sunku matyti, „kaip daug šeimų byra, skiriasi ir kokias žaizdas palieka vaikams“.

Kiekvieną rytą atsidaro trejos durys, kuriomis į skirtingus pastatus ateina skirtingi žmonės. Trejos durys, vedančios į tris mokyklos korpusus. Pro tas duris kas rytą atkeliauja būrys mokinių, mokytojų, o kartu ir būrys tėvų. Į mokyklą lygiai tiek ateina emocijų, jausmų ir širdžių. „Kai ateini į mokyklą ir tau spaudžia širdį, tai blogai, o jei mokytojas gerai jaučiasi, tai ir mokiniai jaučiasi gerai“, – tikino Ingrida Byraitė – Pekorienė. Šarūnė Glinskaitė kalbėjo apie tai, kad tautiškumas neatsiejamas nuo tolerancijos ugdymo, vaikai jaučia mokytojo vidinę nuostatą, jei mokytojas sąžiningas, tai mokiniai jį gerbia. Ivona Antonevič norėtų, kad mokiniai džiaugtųsi ne tik atėję į klasę, bet ir išėję iš jos. Mokytoja didžiuojasi savo misija, supranta prasmę ir žino, koks yra jos uždavinys. Jai labai svarbu, kad mokiniai gerai jaustųsi, o kai gerai jaučiasi, tai noriai mokosi, auga stipriais žmonėmis.

„Gerbk mokytoją, jis turi savo tiesą“, – prisiminė savo senelio žodžius mokytoja Džeralda Kmieliauskienė. Mokytoja kvietė visus mokytojus būti drąsiais, turėti savo tiesą ir mokyti vaikus tos tiesos, labiau vertinti save ir suprasti, „kokie svarbūs esame ne sau, o mokiniams jų gyvenime“. Vaikai mato viską ir atkartoja mus, todėl turime turėti labai tikrą savo tiesą.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras dr. Darius Kuolys palinkėjo mokytojams neprarasti vilties, tikėjimo savo darbo prasmingumu, šilto santykio su žmonėmis. „Viltis, stiprybė liudija gyvenimo prasmę, kad šiame krašte kurtume prasmingą gyvenimą“. Kunigas Antanas Saulaitis palinkėjo auginti savo širdis ir meilę jose, o širdys susitinka prasmingoje mokytojo veikloje kuriant šviesią ir malonią bendruomenę.

[mudslide:picasa,0,antakalnioprogimnazija,6251527584274629281,512,center]

Išgirstomis mintimis pasidalino Neringa Čiukšienė, Virginija Skiauterienė ir Jurgita Rudėnaitė.

 

Prisegti failai: